Supuosi nukritusi ant savo vasarinių sūpynių, tęsdama jau keletą metų puoselėjamas tradicijas; rankose juodais viršeliais apgaubta knyga, kairėje kažkur nuo stadiono atbildantis kamuolio dunksėjimas į žemę, o dešinėje - skruostą ir koją šildanti saulė. Ir taip įlendu į knygą, kad nejučiomis pradingsta laikas, ištirpsta minutės ar valandos - jau nebesvarbu - ir tik dėl saulės keičiamos būvio vietos pagražėjęs lauko apšvietimas, kurį pastebiu puse žvilgsnio, primena, kad taip sėdžiu, regis, jau ne pirmas dešimt minučių. Ir galiausiai taip viską pamirštu, kad netikėtai pastebiu knygoje saulės atspindį, susiliejusias eilutes, kažkokį keistai malonų spalvų bei šviesų žaismą, o mintys kažkokios padrikusios ir išbarstytos, paklydusios ir nerandančios sau vietos, visai kaip tos spalvos; ir tada suprantu, kad po visų metų pertraukos mane vėl bučiuoja vasara.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą