Paprastai laikausi taisyklių, nenusižengiu ir paisau viešosios tvarkos. Jaučiuosi saugiai žinodama, kad netrukdau aplinkiniams, nevaržau kitų laisvės, gerbiu žmonių, įstaigų požiūrį, tikėjimą - visa tai, kas svarbu kitiems ("ir mano pačios gerovei"). Iki čia viskas gerai. Tačiau nepaisant šio žavaus supratimo, aš darau blogiau - laužau savo taisykles. Tas, kurias susikuriu ir verčiu save laikytis: nes mano moralė taip liepia, nes kažkur giliai širdyje labai noriu jų laikytis, nes suvokiu, kad reikėtų save įtalpinti į savo pačios rėmus, noriu būti inside the box. Tada sutrinku ir susimąstau: o kuris asmuo (nes, kaip pati sprendžiu, savam kūne gyvenu ne viena) iš tikrųjų kuria tas visas taisykles, tuos macro/micro įstatymus, nubrėžia linijas ir sako ''Stop''. Kuris mano organas, kuri kūno vieta visa tai nusprendžia ir turi galios tiek, kiek mūsų valstybės įstatymų leidžiamoji valdžia? Vėl grįžtu prie apmąstymų, filosofavimo, klausimų kėlimo. Gal nieko čia tokio, kad truputį peržengiu liniją, nesustoju, kada reikia, iškišu galvą iš tos dėžės, išlendu, netelpu į rėmus. Ar atvirkščiai - gal gerai, kad noriu save varžyti, bandau save varžyti bei kontroliuoti, laikausi principų, taisyklių ar kad kaip tai būtų galima pavadinti. Kuri pusė čia laimi? Galiausiai nebesuprantu, kuri pusė yra kuri, kas ką palaiko, kas mano kūne atlieka "įstatymų kūrimo" vaidmenį, o kas visą tą sunkų darbą vetuoja. After all, aš jau pratusi prie sumaišties savo smegenyse ir juolab širdyje. Lyg visad gyvenčiau konflikte. Ne širdis vs protas, o aš vs aš.
Tai kaip dėl tų klaidų? Ar tai apskritai klaidos? Kas nustato, kada vienoks mano elgesys tik nusižengimas, mažas suklupimas, o kada jau klaida? Sakyčiau...Aušra, get your shit together.
O tarp kitko, jau pavasaris...
Cheers!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą