Kai kurie žmonės neatidėlioja. Netingi. Nesislepia. Bėga paskui savas svajones. Parpuola, nusibrozdina kelius, nusivalo kraują, vėl bėga. Saulė jiems tikriausiai nudegina odą, vėjas į akis pripučia kelio dulkių. Bet jie bėga. Jie žino kur ir, svarbiausiai, kodėl bėga. Ir jie pasiekia finišo liniją.
Ir tada esu aš, ta atidėliojanti. Tingiu. Vengiu problemų. Išsisukinėju. Nebėgu. Dažniausiai neparpuolu - juk nebėgu. Saulė man lengvai glosto odą, o vėjas į visas puses lengvai mėto garbanas. Aš nebėgu. Nežinau kur link ir, svarbiausia, kodėl nebėgu. Ir finišo linijos nepasiekiu - jos juk nėra.
Ir tada mūsų keliai kažkaip susikerta. Jie bėga, aš - nebėgu, bet mes susitinkam. Jie turi įžūlumo pakankamai, kad drįstų įsukti į mano kelią. Ir mano gyvenimą. Ir čia jie bėga. O tam, kad mes pasikalbėtume, kad susikalbėtume, aš privalau pasiekti tą patį tempą - turiu bėgti. Niekada nemėgau bėgimo, mokykloje visad atbėgdavau paskutinė, o dabar man reikia bėgti... Nes tie, kurie savo tvirtais raumenimis apklijuotomis kojomis atėjo pas mane, nori pasikalbėti.
Ir aš bėgu, nes žinau, kad nemandagu būtų nutraukti ką tik prasidėjusį pokalbį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą