Kartais atrodo, kad gyvenimas kaip koks skęstantis laivas. Nei bėgsi nuo denio - vis vien įkrisi į gilią, žydrą, visad alkaną jūrą, nei sėdėsi ir raudodamas pasitiksi bauginantį likimą. Audros debesys virš galvos, o akys ieško vienintelio saulės spindulio, kurio, regis, nematė jau visą šimtmetį. Bet viskas ne taip. Tai yra, ne viskas taip blogai. Kai laivas pradeda grimzti dugnan, protingiausias variantas būtų atsikratyti to sunkaus, žemyn tempiančio ir su juoda giluma siejančio inkaro.
--------------nežinau, ar savo inkaro nusikratyti nusprendžiau vos gimusi, ar ta mintis į galvą atėjo tik dabar, atsivėrus baltą elektroninį lapą. Tik žinau, jog ši mintis jau subrandinta mano organizme, centrinėje bei periferinėje mano nervų sistemose. Juodas metalo gabalas, tempiantis žemyn ir verčiantis prasmegti žemėje, tikriausiai visada buvo labiau mano vaizduotės vaisius nei apčiuopiamas dalykas. Tiksliau tariant, tai nėra aplinkiniai veiksniai: žmonių apkalbos, dar iš vaikystės atsinešti užgauliojimai, niūri visuomenė. Tai, visu šimtu procentų, yra mano asmenybės dalis: mano įsitikinimai, mano charakterio bruožai, mano svajonės ir mano tikėjimas. Kad ir kaip dažnai bereikalingai save graužčiau, šįkart net neabejoju savo kalte. Juk žmonės sako, kad pats susikuri save, o kartu ir savo likimą, gyvenimą. Tais žmonėmis aš tikiu. Tie žmonės kalba pačią tikriausią suknistą tiesą. Todėl vietoj to, kad it savižudė šokčiau iš denio - dabar galvoju, kaip lengviau, kuo mažiau sujudindama visą laivą, galiu nuo jo atskirti inkarą. Visą gyvenimą, o ypač dabar, taip sunkinusį mano plaukimą tolyn. Kadangi pečius slegiantį svorį jaučiu tik aš viena, kas kitas padės jo atsikratyti?
--------------pamirštą optimizmą ir gėrį susikursiu pati. Prisiminsiu kaip šypsotis ir garsiai, užkrečiamai juoktis iš savo klaidų. Atsikratysiu nereikalingos naštos. Atsikratysiu jos po truputį. Pradedant dabar.
trečiadienis, rugpjūčio 28, 2013
trečiadienis, rugpjūčio 21, 2013
Kad vasara baigėsi supratau rugpjūčio keturioliktąją. Tada, kai suvokiau, jog nebepastebiu dienų ir to, kaip jos bėga, kaip didėjimo tvarka keičiasi skaičiukai plėšomo kalendoriaus lapuose. Kai pamačiau, jog vakar keičia šiandien, o šiandieną - rytoj. Kai, rodos, buvęs skaičius 1 tuoj peraugo į 15, 16, 17...20. Kai viskas, ko taip laukiau, jau praėjo ir viską jau išgyvenau; kai nebeliko ko šią vasarą dar laukti. Kai purviną asfaltą vėjas nusėjo savižudžiais pusiau geltonais lapais, kai vėjas nebeglosto veido, o vis greičiau prasideda naktis.
---taigi rugpjūčio keturioliktąją nuplėšiau dar vieną, kiek pageltusį, nereikalingą, kalendoriaus lapą. Po juo skaičius vėl pakeitė pavidalą: plius vienas. Tada greitai mintimis perkračiau šios vasaros akimirkas ir tyliai, gal tik mintyse atsidusau. Nes tai, ko laukiau, jau praėjo...Nes ko dar laukiu, bus tiktai rugsėjy...
pirmadienis, rugpjūčio 19, 2013
penktadienis, rugpjūčio 09, 2013
trečiadienis, liepos 31, 2013
miles and miles in my bare feet still can't lay me down to sleep
Jaučiuosi taip, lyg dar nebūčiau pradėjusi vasaros atostogų. Na, kelios dienelės buvo saulėtos ir gražios, bet galva mintimis užkimšta lyg minų po karo. Tiesą sakant, niekad anksčiau net nebūčiau pagalvojusi, kad vasara apskritai gali būti...užimta. Dvi geros savaitės su knygomis, sąsiuviniais, vadovėliais bei kitais užrašais rankose; trys suknisti valstybiniai egzaminai; trisdešimt akademinių valandų mokantis valdyti automobilį; savaitė ruošiantis išleistuvėms; nervingas egzaminų rezultatų laukimas; oficialus mokyklos baigimas - išleistuvės; prašymų pildymas; KET zubrinimas; stojimo atsakymas; sutarčių pasirašinėjimas; bendrabučio ieškojimas. Atrodo, kad tai nesibaigia. Bet džiugu sakyti, jog visa tai beveik baigėsi! Jaučiuosi pavargusi, užsiknisusi bei visokia kitokia sutrikusi. Gal jau ne tiek, kiek anksčiau. Juk spėjau ir įgauti pirminį rudą gražų įdegį bei dar kažką tai... Ramiai sau laukiu vertimo studijų Vilniaus universitete, bet prieš tai... Prieš tai dar laukia v a s a r a, kurios beveik nemačiau ir juolab - nejaučiau. Velniop teorijos egzaminą, nes man visiškai nesvarbu ir aš noriu būti pochuistė tol, kol dar galiu. Nemėgstu žadėti, bet šįkart tikrai pažadu sau dar peržiūrėti bent vieną gražų/romantišką/kvailą filmą; pavaikščioti miške; pabaigti skaityti jau pradėtą knygą ir paimti naują; dar pasiskrudinti saulėje; išgerti vieną beprotiškai skanų kokteilį ir pašokti lyg pati būčiau beprotė; ilgai ir patogiai išsimiegoti; susirasti daug naujos muzikos; pasisemti daugdaugdaugdaug energijos rudeniui; susimatyti su keliais pasiilgtais draugais; papildyti savo garderobą susimedžiojus kažką iš second handų; lengvai ir netyčia išprotėti bei pamesti galvą...
Tai tiek tos vasaros. Dar trisdešimt viena kablelis pusė dienos.
Lekiu gaudyt vėjo!
trečiadienis, liepos 24, 2013
Aplink mus tiek daug visokių mažų stebuklų, gamtos dovanų, kad matydami juos itin dažnai, galiausiai imame jų nepastebėti ar nebevertinti. Tokių, kaip lauko kvapas po gero, ilgo vasarinio lietaus. Vaivorykštė, kai pila lyg iš kibiro, bet pasiutusiai drąsiai besielgdama šviečia saulė. Bičių surinktas medus, kvepiantis pievomis. Katino liežuvio brūkštelėjimas per odą. Keistai garsios paukščių giesmės rytą ir vakarą, kartais kiaurą dieną. Dangaus spalvų kitimas: nuo sniego baltumo debesų pūkelių iki vyno raudonumo horizonto leidžiantis ar kylant saulei. Saulės bučiniai maloniai, retsykiais itin įkyriai glostantys odą. Neatsakingas, egoistiškas vėjelis, kutenantis kaklą ir gadinantis šukuoseną. Rasos ar lietaus lašų nubarstytos žolės bei basų kojų susilietimas, juodos žemės ir akmenukų masažas pėdoms. Gėlių žiedai, žalias pievas ir juodus darželius it akvarele nuspalvinantys gyvybe. Viskas, kas mus supa, kas turi gyvybės ir teikia palaimą, įkvepia ir pozityviai nuteikia. Taip pat tai, kas mums duota, įteikta, išmokta ar įgyta. Gebėjimas skaityti ir galimybė pasinerti į milijonus keisčiausių, įdomiausių, kvailiausių istorijų, besislepiančių senos, geros knygos puslapiuose. Regos, klausos, lytėjimo dovana. Galimybė mylėti, patirti jausmus, įspūdžius, juos išreikšti ir dalintis su kitais, apdovanoti meile, šviesa ir rūpesčiu aplinkui esančius žmones. Galimybė juoktis ir savo džiaugsmu, nors dažniau - nuoširdžiu vaikiškumu užkrėsti kitus. Apkabinimai, kito glėbyje skandinant savo nerimą bei skausmą, rankų prisilietimai, gydantys širdies žaizdas. Viskas viskas, ką turime, jaučiame, užuodžiame ir matome, užčiuopiame ir liečiame; ar tai Dievo ar gamtos sukurta, ar žmogaus rankomis pataisyta, VISKAS yra dovana. Dovana, už kurią šiandien esu be galo, be proto ir be abejonės dėkinga.
Dabar, tiesą sakant, jau nežinau, ar myliu kažką labiau už patį gyvenimą.
Dabar, tiesą sakant, jau nežinau, ar myliu kažką labiau už patį gyvenimą.
šeštadienis, liepos 20, 2013
we're fading away getting high off the ground, we're fading away lost and not found
Visi aplink nerimauja, bėga, skuba, galvoja. Per daug galvoja. Visi jau planuoja nevisai tolimą bet ir ne itin artimą ateitį. Verkia, šluostosi ašaras ir vėl leidžia sau atsikratyti visų susikaupusių ar net persipildžiusių emocijų. Žmonės, tiesą sakant, jau gyvena ateitimi. Gyvena mintimi, kad po šiek tiek daugiau nei mėnesio keisis jų gyvenimas. Atsivers naujas, baltas, neaprašytas gyvenimo knygos lapas, o kartu su juo atsivers ir šimtai durų. Į kairę, į dešinę ir į svajones.
---o čia sėdžiu aš. Geriu arbatą ir mano mintys apie ateitį kažkur giliai paslėptos bei užrakintos. Drįstu tik pagalvoti apie rytojaus orą, gal dar spėlioju, ar kitą savaitę ilgai lis, ar spėsiu dar šiek tiek įdegti. Bet tai viskas. Žinau, jog ir mano gyvenimas greitai keisis, žinau, jog viskas bus kitaip, kad laukia daug kovų, daug iššūkių ir dar daugiau pasikeitimų. Aš tą žinau. Bet to pakanka. Nenoriu iš anksto spręsti, kaip įsikuriu savo naują kambarį, kiek pagalvėlių padėsiu ant naujos savo lovos, kokius užrašus pradėsiu. Nenoriu galvoti apie rytojų daugiau, negu reikėtų. Nes jeigu gyvensiu juo, kas už mane gyvens dabar? Nenoriu, kad šioje vasaroje, šiame mano gyvenimo puslapyje liktų tuščia ertmė, praraja. Noriu, kad lapas būtų užpildytas ir pripieštas. Kad ši vasara liktų įsimintina. Todėl neapkraunu galvos jokiais rūpesčiais. Gal ir vėjavaikiška, neatsakinga, bet aš noriu gyventi šiandiena. Kol dar galiu.
Nes aš dar noriu vėjo plaukuose, vėjo į kaklą; noriu saulės, noriu, kad ji iki raudonumo įkaitintų mano odą; noriu, kad šiltas lietus nuplautų blogas mintis; noriu, kad žvaigždės ir mėnulis nušviestų kelią einant namo; noriu, kad vynas gerokai apsvaigintų galvą ir atpalaiduotų kūną; noriu, kad žolės lapeliai glostytų basas kojas; noriu, kad rytą pabudus kambarys būtų šviesus ir jaukus; noriu, kad paukščiai vis dar taip pat gyvai ir energingai čiulbėtų; noriu, kad tik geri prisiminimai užplūstų prisiminus šią vasarą, šį mėnesį, šią dieną.
---o čia sėdžiu aš. Geriu arbatą ir mano mintys apie ateitį kažkur giliai paslėptos bei užrakintos. Drįstu tik pagalvoti apie rytojaus orą, gal dar spėlioju, ar kitą savaitę ilgai lis, ar spėsiu dar šiek tiek įdegti. Bet tai viskas. Žinau, jog ir mano gyvenimas greitai keisis, žinau, jog viskas bus kitaip, kad laukia daug kovų, daug iššūkių ir dar daugiau pasikeitimų. Aš tą žinau. Bet to pakanka. Nenoriu iš anksto spręsti, kaip įsikuriu savo naują kambarį, kiek pagalvėlių padėsiu ant naujos savo lovos, kokius užrašus pradėsiu. Nenoriu galvoti apie rytojų daugiau, negu reikėtų. Nes jeigu gyvensiu juo, kas už mane gyvens dabar? Nenoriu, kad šioje vasaroje, šiame mano gyvenimo puslapyje liktų tuščia ertmė, praraja. Noriu, kad lapas būtų užpildytas ir pripieštas. Kad ši vasara liktų įsimintina. Todėl neapkraunu galvos jokiais rūpesčiais. Gal ir vėjavaikiška, neatsakinga, bet aš noriu gyventi šiandiena. Kol dar galiu.
Nes aš dar noriu vėjo plaukuose, vėjo į kaklą; noriu saulės, noriu, kad ji iki raudonumo įkaitintų mano odą; noriu, kad šiltas lietus nuplautų blogas mintis; noriu, kad žvaigždės ir mėnulis nušviestų kelią einant namo; noriu, kad vynas gerokai apsvaigintų galvą ir atpalaiduotų kūną; noriu, kad žolės lapeliai glostytų basas kojas; noriu, kad rytą pabudus kambarys būtų šviesus ir jaukus; noriu, kad paukščiai vis dar taip pat gyvai ir energingai čiulbėtų; noriu, kad tik geri prisiminimai užplūstų prisiminus šią vasarą, šį mėnesį, šią dieną.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)