Kad vasara baigėsi supratau rugpjūčio keturioliktąją. Tada, kai suvokiau, jog nebepastebiu dienų ir to, kaip jos bėga, kaip didėjimo tvarka keičiasi skaičiukai plėšomo kalendoriaus lapuose. Kai pamačiau, jog vakar keičia šiandien, o šiandieną - rytoj. Kai, rodos, buvęs skaičius 1 tuoj peraugo į 15, 16, 17...20. Kai viskas, ko taip laukiau, jau praėjo ir viską jau išgyvenau; kai nebeliko ko šią vasarą dar laukti. Kai purviną asfaltą vėjas nusėjo savižudžiais pusiau geltonais lapais, kai vėjas nebeglosto veido, o vis greičiau prasideda naktis.
---taigi rugpjūčio keturioliktąją nuplėšiau dar vieną, kiek pageltusį, nereikalingą, kalendoriaus lapą. Po juo skaičius vėl pakeitė pavidalą: plius vienas. Tada greitai mintimis perkračiau šios vasaros akimirkas ir tyliai, gal tik mintyse atsidusau. Nes tai, ko laukiau, jau praėjo...Nes ko dar laukiu, bus tiktai rugsėjy...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą