Now that, I disagree with.

Įprastinis vakaras: sėdžiu susirangiusi ant sofos (na, gal ne toks ir įprastinis, nes pagaliau grįžau namo, t.y. pas mamą, kur truputį jaukiau, truputį geriau ir kur yra sofa), skrolinu feisbuke, ir šast, netyčia, šis Moters dienoraščio postas. Praleidžiu pro akis, skrolinu žemyn. Prabėga kelios sekundės. Pala pala. Einu atgal, perskaitau tą patį įrašą vėl. Dvi eilutės. Dvi klaidos: 1) vyrai nėra geriausi mokytojai; 2) vyrai nėra geriausiai išmokantys moteris „gyventi pasikliaujant tik savimi“. Neneigsiu, supratau, jog noriu nuginčyti šią mintį įkvėpta kelių nuostabių, gilių, nuoširdžių video (šito, šito ir šito).Tačiau visa tai nėra joks die-hard feministės atsakas, nes aš, indeed, labai mėgstu skustis kojas, pažastis ir depiliuoti kitas vieteles, mėgstu užsidėti trumpą sijoną ir avėti aukštakulnius, dažytis lūpas (no hard feelings). Nepaisant to, labai, tiesiog velniškai norėjau pasakyti, išrėkti, parašyti, kad mano pasitikėjimo neužaugino joks vyras ar vaikinas. Jį užsiauginau pati. Taip, anksčiau minėtas postas, greičiausiai, nebuvo orientuotas į būtent tai, ką noriu pasakyti, bet jis sukėlė tokią reakciją, kuria jaučiu, kad noriu dalintis, todėl, dalinuosi.

Kai visiškai neturėjau pasitikėjimo (daug jaunystės metų atgal, oh the irony, man dvidešimt), nedrįsau net pagalvoti, kad jį man atneš koks nors žavus džentelmenas, princas ant balto žirgo. Tokia mintis nebuvo šovusi į galvą nė vieno karto. Aš, mažumėlę nenormali mergaitė, nedrįsau galvoti apie jokius berniukus, gink dieve, juk buvau kitokia...Dar būdama maža, nerūpestinga, naivi vėjavaikė, neturėjau pasitikėjimo savimi. Taip, mokykloje ne tik, kad jo stigo, jis tiesiog nyko su kiekvienu berniuko ištartu, nauju man skirtu pavadinimu, būdvardžiu ir panašiai. Tas laikotarpis praėjo (vėl dėkoju viskam, kam tik įmanoma) ir likau tik aš prieš save, vienas prieš vieną. Man reikėjo tą dvikovą paversti kažkuo kitu, visiškai priešingu fenomenu, reikėjo, kad tai būtų aš ir mano pasitikėjimas.

Man pavyko. Ne todėl, kad kiti žmonės mane ragino „nekreipti dėmesio į kitų žodžius“. Visiškai ne dėl to, kad su tuo buvo susiję kiti žmonės. Man pavyko susidraugauti su savo nepasitikėjimu, pamilti jį taip, kad jis pavirto pasitikėjimu, tik todėl, kad pagaliau viena pati sau pasakiau, jog galiu. Tai nebuvo staigus nušvitimas. Tai nebuvo savaitę trukęs „gilus, alinantis, akis atveriantis procesas“. Tai buvo kelias, kuriuo einu iki šiol. Aš sakiau sau, tvirtinau, priminiau sau, kad esu, noriu, kad sugebu, kad parodysiu, kad turiu. Kad užtenka. Kad mano veidas tikrai kažkoks kreivas, bet jis visgi netrukdo man dainuoti. O mano ilga nosis (literally, fizinė savybė) netrukdo man mokytis, turėti svajonių, ruoštis brandos egzaminams ir įstoti į universitetą. Svarbiausia, kad mano šiek tiek apvalesnės formos ir yra mano dalis. Dalis, kurią noriu šiek tiek sumažinti (galima sakyti, kad ir truputį išmesti), bet ji nepadaro manęs mažiau manimi dėl to, kad jos nepatinka, sakykim, kas dešimtam žmogui.

Aš pradėjau tikėti savimi taip, kaip niekad. Tai buvo keleto metų iššūkis, kelias, kuris neturi pabaigos (išskyrus tada, kai mane jau atšalusią sudegins). Ok...Bet kuo tai susiję su vyrais? Tuo, kad nė viename kelio metre jų nebuvo. Nebuvo nė vieno, kuris padėtų man suprasti savo stiprybes, o ką kalbėti apie tai, kad vyras mane išmokytų „gyventi pasikliaujant tik savimi“....pfff... Šita žavi, garbanota dvidešimtmetė visko išmoko pati. Kaip ir bet kuri kita graži, drąsi, savimi pasitikinti moteris. Jos pašonėje gal ir yra vyras, bet little does he know, kad jo moteris moka gyventi pasikliaujanti tik savimi ir be jo pagalbos (mokymų, hahahahaaha).

Pasitikėjimas nėra įkalbamas t.y. aš galiu pasakyti savo draugei, kad ji turi kuo didžiuotis, yra nuostabi bei išskirtinė ne tik savo išvaizda, bet idėjomis, elgesiu, požiūriu, tačiau jeigu ji nepradės tuo tikėti pati - niekas nesikeis.
Pasitikėjimas nėra išmokstamas t.y. aš galiu tai pačiai draugei sakyti: įsivaizduok visus šalia esančius žmones vaikštančius su juokingais apatiniais, arba, fake it till you make it, bet tai nebūtinai suveiks.
Pasitikėjimas gali būti įkvepiamas t.y. aš galiu rašyti ilgiausius postus (kaip šis, pavyzdžiui), pasakoti savo pasitikėjimo 'istoriją' ir ji, galbūt įžiebs ugnelę vienos merginos ar vaikino (velniop seksizmą) akyse.
Tačiau ugdant, brandinant ir lavinant savo pasitikėjimą svarbiausias asmuo tau esi tu (ne vyras -moteriai, ne moteris - vyrui, ne moteris - moteriai, ar vyras - vyrui). Tu - tau.

20160101

Kadangi pastaruosius metus vis skeptiškiau žiūrėjau į naujametinius pažadus ir visą tą žavų fucking tikslų užsibrėžimą, prieš keletą dienų, visiškai netikėtai, laiku, kai aplanko geriausios mintys - prieš einant miegoti - sugalvojau kur kas įdomesnę alternatyvą. Kodėl neapgalvojus ir neužsirašius visų tų pažadų dar gerokai prieš Naujuosius? Dabar, pavyzdžiui, tam puikus metas - liko lygiai du mėnesiai iki Naujųjų t.y. du mėnesiai skirti vien savo užsibrėžtų tikslų įgyvendinimui. Kam laukti dienos, kai atversime naują baltą lapą, ant kurio rašysim 2016-01-01, tam, kad galėtume po truputį sukurti naują, geresnę savo versiją, kitaip tariant, update'inti save? Ar nebūtų geriau sausio pirmąją jau pabusti atsinaujinus visus savo galvos ir širdies appsus, susikūrus ar patobulinus savo išsvajotąją asmenybės pusę?

Nežinau kaip jūs, bet aš dabar pat jungiuosi Wordą ir rašausi visus savo mini pažadus, visas smulkmenėles, dalykus, kuriuos noriu patobulinti dar iki Naujųjų. Tam, kad sausio pirmąją nereikėtų kurti to paties sąrašo ir gailėtis, kad nepadariau to anksčiau.

try to tell myself there's freedom in the loneliness

Ilgai bandžiau sudėti save į rėmus, supakuoti save į kartoninę dėžutę, sulįsti tarp briaunų, linijų ir kitų žmonių sugalvotų taisyklių. Bandžiau susilenkti, nuleisti galvą - kad tik tilpčiau, kad tik pasislėpčiau ir kad tik per kraštus nesimatytų nė vienas mano pirštelis, viršugalvis ar garbanų sruoga. Bandžiau. Bet galiausiai supratau, kad per ilgai bandžiau, per mažai stengiausi. Išvada? Juk niekada ir nereikėjo stengtis. Kodėl? Nes ne man reikia sulįsti į dėžę, tarp linijų, į stereotipus, į visų kitų norus. Aš didesnė už visa tai. Aš augu, aš stiebiuosi, aš šokinėju - bandau pasiekti kuo aukščiau. Ne man taikytis ir bandyti patenkinti kitų lūkesčius. Ne man stengtis susilaužyti sau sparnus. Ne man keistis tik tam, kad kiti tai pastebėtų, palinksėtų galva ir puse šypsenos praneštų apie savo pritarimą. Nelaužysiu savo sparnų. Nenoriu. Ne man bandyti sutilpti į paprastą, kažkieno suformuluotą manęs apibūdinimą. Aš čia tam, kad lipčiau per galvas, nutrinčiau ribas ir šypsočiausi, garsiai garsiai juokčiausi eidama gatve ir papūsčiau lūpas vos kažkas man nepatinka. Ne man nutylėti savąją ir pritarti svetimai nuomonei, jei ji nė kiek man netinka. Ne man būti tuo, kuo kažkas nori, kad būčiau. Aš kuriu save. Per ilgai buvau nustūmusi šią mintį užmarštin.

Laikas keltis, Aušra, laikas keltis!

Man tik smalsu, ar dar prisimeni, kaip išlinksta ir pakyla mano lūpų kampučiai kai šypsausi; arba kaip suraukiu antakius kai supykstu; kaip spindi mano akys kai esu laiminga; ar užsimerkęs girdi mano balsą, mano juoką, ar jauti, kaip sulėtėja mano kvėpavimas? Man tik smalsu.

Ar gailiesi?

Ar liūdi?

Negražu tai pripažinti, bet norėčiau tau vaidentis. Norėčiau, kad medžių viršūnes blaškantis vėjas tau primintų mano vardą; kad žemėje matytum mano akis; kad pievose aidėtų mano juokas; kad savo automobilio veidrodžiuose išvystum mano šešėlį; kad užmerkęs akis prieš užmigdamas matytum mano blakstienas. Aš tave užmiršiu, bet noriu tau vaidentis.

I found my heart had grown colder but the warmth of your kiss I can't dismiss

Supuosi nukritusi ant savo vasarinių sūpynių, tęsdama jau keletą metų puoselėjamas tradicijas; rankose juodais viršeliais apgaubta knyga, kairėje kažkur nuo stadiono atbildantis kamuolio dunksėjimas į žemę, o dešinėje - skruostą ir koją šildanti saulė. Ir taip įlendu į knygą, kad nejučiomis pradingsta laikas, ištirpsta minutės ar valandos - jau nebesvarbu - ir tik dėl saulės keičiamos būvio vietos pagražėjęs lauko apšvietimas, kurį pastebiu puse žvilgsnio, primena, kad taip sėdžiu, regis, jau ne pirmas dešimt minučių. Ir galiausiai taip viską pamirštu, kad netikėtai pastebiu knygoje saulės atspindį, susiliejusias eilutes, kažkokį keistai malonų spalvų bei šviesų žaismą, o mintys kažkokios padrikusios ir išbarstytos, paklydusios ir nerandančios sau vietos, visai kaip tos spalvos; ir tada suprantu, kad po visų metų pertraukos mane vėl bučiuoja vasara.

birds flying high, sun in the sky, breeze drifting on by, it's a new dawn, new day, new life

Geriausi pusryčiai yra 2pm, vasarą, pas mamą, kai tik nusiprausi ir sėdi prie stalo; į lėkštę taip tingisi įsidėti ką tik iš daržo atneštų salotų ir kitų žalumynų, tad valgai tiesiog iš visos salotinės. O tada diena prasideda: arba bėgi į lauką su knyga, krenti ant supynių ir degini kojas, arba šiek tiek ilgiau pasilieki ant lovos, kuri vasariškus playlistus su daug popso ir kitokio nerimto tipo dainomis, bet viskas ok ir atleidi sau šias muzikines nuodėmes, nes dabar vasara, o vasarą viskas galima.
Kol kas atostogauju tik ketvirtą dieną, bet jau beveik pripratau prie šios žavios, nerūpestingos vasarinės atostoginės rutinos. Vis dar lakstau tarp Vilniaus ir mamos namų, bet tai tik lengvas, sakyčiau, malonus mažas rūpestėlis, nes galiu guosti save, jog Vilniuj nereikės sėsti į antrą troleibusą ir lėkti į paskaitas, instead, galima pavažiuoti viena stotele toliau ir su draugais kepintis ant betono centre, o namie, on the other hand, nereikės rūpintis, kad yra namų darbų, kad kažko nespėsiu arba parinsiuosi ir graušiuosi, nes su tam tikra intencija nedarysiu, kas privaloma.
Ir vėl saulė, pieva, vėjas, šiltas lietus ir jokių rūpesčių (išskyrus užsitęsusias ir nesėkmingas darbo paieškas ir šiokį tokį popierinių eurų trūkumą), vėl naujos knygos, įkvėpimas, naktinis dangus ir raudonai dažanti saulė, gražesnė oda, ryškūs nagai, suknelės-sijonai-šortai, nušviesėję plaukų galiukai, gera nuotaika ir visiškas chilloutas.
Būtent tokią vasarą, tokias atostogas ir prisimenu; būtent to ir laukiau visą tą laiką, kol dar reikėjo keltis su vieninteliu klausimu galvoje: ar nieko nepamiršau, ar visoms paskaitoms pasiruošiau? Dabar klausimų nebeturiu. Pabundu ir keliuosi tuščia galva, be rūpesčių tik su lengvu smalsumu, ar jau galima eiti dengintis.
Ir viskas.
Feeling good.