try to tell myself there's freedom in the loneliness

Ilgai bandžiau sudėti save į rėmus, supakuoti save į kartoninę dėžutę, sulįsti tarp briaunų, linijų ir kitų žmonių sugalvotų taisyklių. Bandžiau susilenkti, nuleisti galvą - kad tik tilpčiau, kad tik pasislėpčiau ir kad tik per kraštus nesimatytų nė vienas mano pirštelis, viršugalvis ar garbanų sruoga. Bandžiau. Bet galiausiai supratau, kad per ilgai bandžiau, per mažai stengiausi. Išvada? Juk niekada ir nereikėjo stengtis. Kodėl? Nes ne man reikia sulįsti į dėžę, tarp linijų, į stereotipus, į visų kitų norus. Aš didesnė už visa tai. Aš augu, aš stiebiuosi, aš šokinėju - bandau pasiekti kuo aukščiau. Ne man taikytis ir bandyti patenkinti kitų lūkesčius. Ne man stengtis susilaužyti sau sparnus. Ne man keistis tik tam, kad kiti tai pastebėtų, palinksėtų galva ir puse šypsenos praneštų apie savo pritarimą. Nelaužysiu savo sparnų. Nenoriu. Ne man bandyti sutilpti į paprastą, kažkieno suformuluotą manęs apibūdinimą. Aš čia tam, kad lipčiau per galvas, nutrinčiau ribas ir šypsočiausi, garsiai garsiai juokčiausi eidama gatve ir papūsčiau lūpas vos kažkas man nepatinka. Ne man nutylėti savąją ir pritarti svetimai nuomonei, jei ji nė kiek man netinka. Ne man būti tuo, kuo kažkas nori, kad būčiau. Aš kuriu save. Per ilgai buvau nustūmusi šią mintį užmarštin.

Laikas keltis, Aušra, laikas keltis!