25

 Mano laimė gyvena tūkstančiuose mažų detalių.

Randu ją Italija ir saule kvepiančioj žvakėj, namų tvarkoj, nuo daržovių neužsidarančiam apatiniam šaldytuvo stalčiuj, pagal spalvą sukabintuose marškiniuose, lentynoj sudėliotose knygose, namus pagyvinančiose gėlėse. Rytinėj kavoje, medum pasaldintoje mėtų arbatoje. Namuose. Žinojime, kad juose šilta ir gera, kad niekad juose nebūsiu viena. Kad ir manęs lauks, ir aš turiu ko laukti. Smalsume. Pirmą kartą gyvenime sutrintose ir užšaldytose braškėse. Nore pirmą kartą išvirti moliūgų sriubą. Vakarienės gaminime. Gražiai sudėliotose lėkštėse. Randu ją ant padengto stalo. Metų laikų stebėjime pro langą, stebėjime, kaip miršta ir atgimsta berželių lapai už lango. Kassavaitiniame apsipirkinėjime. Duše prieš miegą, švarioje patalynėje. Gaiviame ore, gražiame maršrute pėsčiomis, neatsibostančiose Vilniaus gatvėse, naktinėse gatvių šviesose. Vaikščiojime.

 Mylimajam. Jo apkabinime ir kiekviename pakutenime. Bučinyje prieš miegą. Kiekvieną dieną kuriamoje naujoje istorijoje. Kiekviename tyliame bijau, virstančiame nauju nuotykiu. Kiekvienoje prisipažinimo ir atsivėrimo akimirkoje. Kiekviename susikibime rankomis. Kiekvienam myliu arba kiekvienam katinėli. Žinojime, kad tai, kokia esu pati viena su savimi, galiu būti ir su juo, - be nutylėjimo, be apsimetinėjimo.

Laimė man draugai. Priėmimas ir supratimas, kad augu. Vis iš naujo gautas patvirtinimas, kad mes vis dar su tavim ir einam šalia, koja kojon. Įsiklausyme ir pastebėjime. Ne klausime ir ne pasitikslinime, o žinojime, kas man dabar geriausia, ko reikia, kas negerai.

Taikoje su savimi. Tai, kad dėl nieko ant savęs nepykstu - vietoj to žinau, kodėl kažkada taip pasielgiau. Tai, kad leidžiu sau atleisti. Bet ir klysti. Ir nebijoti sakyti to, kaip jaučiuosi, kaip nusivyliau ar kaip branginu. Tai, kad maitinus megenis ir leidžiu joms veikti, nuolat suktis visiems mechanizmams, šimtąkart per minutę pakeisti minčių eigą. Tai, kad tikiu savim, ugdau pagarbą sau ir neleidžiu trypti kitiems. Tai - laimė.

Laimė darbe. Nors kartais iš pykčio ir nuovargio trūkčioja akis, bet atrandu džiugesy pačiame darbe. Matau jame prasmę, matau tikslą, matau šimtą galimų kelių ir ateitį. Ir laimė tobulėjime. Žinių pasidalijime su kitais.

Laimę randu pagalvojusi, kad galiu leisti sau jos ieškoti, galiu leisti sau ją kurti ir jos siekti. Ir žinau, kad prieš miegą išjungusi šviesą ir rytą pabudusi pasitikti naują dieną vėl ją ten pat rasiu. 

Mano laimė gyvena tūkstančiuose mažų detalių. Kiekvieną dieną randu bent po vieną. Ir gyvenu pilna širdimi. 

Per gyvenimą patiriam visą nesuskaičiuojamą galybę emocijų, bet manau, kad iki šiol maloniausia man buvo patirti vieną, tokią stiprią, gyvą ir tikrą. Tą, kai išmokau būti su savimi. Ir iki galo džiaugtis savam kaily. Dažnai visi ignoruojam faktą, jog gimstam vieni, mirštam irgi vieni, jau vieni, bet keisčiausia tai, kad per gyvenimą bijom eit vieni. Ir kai kurie tą gyvenimą praleidžiam besimokydami eiti vieni. Nes matyti kelią, kai aplink tvyro rūkas, kai iš pakelės sklinda gaudžiantis triukšmas, labai sunku, todėl bent kito ranką pagriebus atrodo kažkaip saugiau. Nors paprastai aklieji kitų aklųjų neveda.

Bet grįžkim prie minties, kad gali būti vienas, puoselėjimo, globojimo ir ugdymo. Ir to, kaip sveika prisiminti, kaip nori susidėlioti savo spalvotą gyvenimėlio dėlionę. Ir kaip neišvengiamai praeini tris etapus:
i) teoriškai susidėlioji prioritetus ir susikuri, kaip pagal kitų standartus atseit norėtum įsivaizduoti savo gyvenimėlį. Raktinis žodis - kitų (standartus). Pradedi apgaudinėti pats save, nors iš tikrųjų neaišku, nei ką nori įrodyti, nei kam, ir išvis kaip čia atsidūrei;
ii) ilgainiui pasimiršta tas pirmiau minėtas melas sau ir gyveni toliau jau aklai nesekdamas kažkokių taisyklių. Kažkur atminty jos kartais sušmėžuoja, bet didelio poveikio nedaro. Svarbiausias etapo bruožas - jautiesi kažkoks nepatenkintas, kažko trūksta, gal pradedi ieškoti antros puselės, nes, nu, o kas kitas dar laimės gali atnešt ir visą gyvenimą stebuklingai sutvarkyt?;
iii) ir tada kažkaip neplanuotai tarsi pabundi iš sapno arba, greičiau, transo būsenos. Kažkoks visas nebesujauktas ir ramesnis. Iš kažkur daugiau tikėjimo ir siela kažkokia gyvesnė. Svarstai, ar čia užteko atostogų, kad atsigautum, ar yra gilesnių priežasčių. Bet tampa nelabai svarbu. Nebereikia nusistatinėti ir aiškiai užsibrėžti, kaip dabar turėtum elgtis, viskas kažkaip savaime išsigrynina, be didesnių filosofinių apmąstymų ir egzistencinių krizių. Tiesiog vieną dieną kažkas pasikeičia. Po metų pertraukos prieš miegą į lovą atsineši knygą. Kitą naktį prie knygos pasiimi dar ir pieštuką. Prisimeni, kaip gera ir malonu skaityti. Visad mėgai, bet neturėjai laiko. Ir tik šitų kelių knygos užsitempimų į lovą užtenka, kad viskas, ką darei iki šiol, padarė tave tokį laimingą, kad nežinai, kur iš tos laimės dėtis. Nuvažiuoti prie jūros vienam - nebe dalykas iš fantastikos srities. Eiti į kiną vienam - vienas iš maloniausių naujai atrastų užsiėmimų. Nueiti į negirdėtos grupės koncertą - avantiūra, į kurią leidiesi be didesnių apsvarstymų. Ir perki bilietus į antrą tokį, jau kitos grupės. Paskambini mamai ir pasidžiaugiat, kaip, pasirodo, vienu metu, bet nesusitarus, prisiminėt skaitymo malonumą. Ir supranti, kad skirdamas laiko tam, kuo tiki, iš tikrųjų darai sau paslaugą. Ir gera širdy, ir siela švari.

Gimtadienio proga draugei priminiau, kad ne mus gyvenimo vėjai mėto, o mes patys nurodinėjam, kuria kryptim dabar suksim. Iš tiesų, labai sunku pasiklysti, kai aplink tiek daug triukšmo, gal net tuštybės, gal neįsiklausymo, bet pirmiausias žingsnis pilnatvės link - įsiklausyt į tai, ką čiulba žvirblis kairėj krūtinės pusėj. Antras galėtų būt nusispjovimas - už tai, kad jauti laisvę pats pasirinkti, ko nori klausyti ir kam skirti laisvą valandėlę. Galvodama apie trečią žingsnį esu linkusi galvoti, kad atsidūręs tame etape neturėtum įkvėpimo pagautas imti mokyti kitus, nes lygiai taip pat, kaip tu atradai savo džiaugsmus, kitas kitaip atras savuosius, su visom pamokom, gal parkritimais, gal ilgai blaškydamasis.

Ir dar labai noriu pasakyti - velniop asketišką gyvenimą. Sielą susinkim numirę, o ne bėgiodami žaliuojančia ir gyva žeme. Būkim gražūs ir ieškokim malonumų. O truputis prieš tai iškeiktos tuštybės suveiks kaip šifozrenijos prevencija.

Oi, kaip gera. Einu pilna sauja gyvent toliau.

2018 goes 2019

Jau kelerius metus iš eilės jiems pasibaigiant sakau, jog va šitie tai buvo geriausi so far. Ir kol kas tradicijų nelaužau. 2018-ieji buvo beprotiški. Labiau iš gerosios pusės. Gal tik iš gerosios. Ir jau trečius metus iš eilės norisi naujuosius pasitikt su aiškiai mintyse sudėliotais tikslais.

1. Parašyti magistrinį, baigti mokslus ir pasiimti magistro diplomą.
2. Sudalyvauti atrankoje dėl naujos darbo vietos ARBA išvykti į stažuotę. Jei nepavyksta pirmas, privalomas antras variantas.
3. Aplankyti bent 2 šalis.
4. Sugrįžti į Italiją (preferably, Pizą).
5. Sustiprinti / pradėti stiprinti italų kalbos žinias.
6. Išmokti taupyti (šiais metais bandžiau, kitais reikėtų bandyti toliau).
7. Nueiti bent į tris spektaklius, tris kino filmus,  bent tris koncertus ir bent į porą techno vakarėlių.
8. Jokių panikos priepuolių.
9. Bent kartą per savaitę prieš miegą padėkoti už tai, ką turiu.
10. Bent 5 knygos. Ne mažiau.

2019 bus įdomūs. 

Cannot fucking wait!

Yra du pasirinkimai, kai jau atrodo, kad viskas - energijos nebėra, motyvacija palaidota ir viskas eina velniop:
1) pasiduoti
2) sukąsti dantis ir varyti toliau.

Ir nors kurį laiką elgiausi tarsi pasirinkusi pirmą variantą, visgi supratau, kad su antru bus įdomiau.

ne è valsa la pena

Patirti didžiausią iki šiol savo gyvenimo nuotykį, sugrįžti iš Italijos pragyvenus ten beveik visą vasarą - du su puse mėnesio - nėra pats lengviausias dalykas pasauly. Nuo beveik nieko neveikimo (arba labai minimalaus darbo, if i may) prie darbo ir magistrantūros studijų baigimo metų, nuo odą svilinančios saulės ir žydros jūros prie geltonų lapų ir šaltų dienų, nuo vasaros prie rudens, nuo pasakos iki r e a l y b ė s. Ir tuomet stačia galva nert į rūpesčių ir streso šulinį: iš naujo mokytis dėlioti savo laiką ir stengtis per dvidešimt keturias valandas padaryti tiek, kiek normaliomis sąlygomis būtų galima nuveikti per bent dvidešimt šešias. Laužyt galvą ir per ją verstis svarstant "o kur dabar gyventi, kaip rasti naujus namus, kaip greičiau juose apsigyvent". Ir apskritai, gal ta Italija taip sumaišo visą vertybių sistemą ir sustato viską į vietas taip, kad tik dabar supranti, kad iki šiol viską darei ir vertinai ne taip, kaip iš tikrųjų norėjai. Ir tada tenka ieškoti balanso tarp senųjų įpročių, jų prisijaukinimo iš naujo ir naujųjų įpročių įvedimo į kasdienį gyvenimą. Lots of work, žinokit. Tai taip ir prabėga koks geras mėnesis, net pusantro, kol viskas po truputį stoja į savo vietas. Pamažu, nors ir nelabai norėdamas, supranti, kad nuo realybės ir atsakomybės nepabėgsi. Kad laikas nesustos ir prie tavęs neprisitaikys, nors tu ką. Kad tiesiog reikia keltis iš lovos, eit į darbą, eit į univerą, grįžt namo ir sėst prie kitų darbų užuot žiūrėjus šimtą kartų matytą Friends seriją a.k.a g e t s h i t d o n e. 

O tada prasivalai spintą ir stalčius, susikrauni daiktus ir naujuose namuose visiems jiems surandi vietas, susikuri malonią ir jaukią aplinką, atsipalaiduoji, susitaikai su mintimi, kad iš to do listo išbrauktas labai didelis, kad ir vienas, punktas, o dabar tau tiesiog reiks visus metus (tikriau - septynis mėnesius) stengtis ir įdėti labai daug valios, pastangų, noro, laiko ir jėgų ir pasiekt kitus tikslus. Nes jie tau svarbūs, tu nori jų pasiekti, tu gali juos pasiekti, juos pasiekti tau reikia.

Ir pamažu stresą ir chaosą pakeičia susitaikymas ir šiokia tokia ramybė likusiam chaose (šįkart tam savam, gana jaukiam, kuris visad šalia), išryškėja priminimas, kad viskas bus ok. Iki šiol tai susitvarkei, tai kodėl dabar turėtų būti išimtis?

Ir vakare įkali raudono vyno, klausydama gražių dainų ir pliurpdama su mama nusilakuoji kojų nagus, ryte pabudus prie blynų pasidovanoji sau kokią mimozos taurę, apsirengi ir giliai įkvėpus pasitinki realybę, kad dabar kurį laiką vakarus ir ištisus savaitgalius reiks atiduot darbams ir magio rašymui. (Seniai aišku, kad negali turėt visko, o jeigu turi daug, turi tai šiokia tokia eilės tvarka).

Už šviesią ateitį ir keliones, kurios atneša tokį chaosą, kuris vėliau sustato viską į savas vietas.

Aš galiu.

-A

Tuoj išeisim į gatves, po darbų užtvindysim visų barų terasas, staliukus nukrausim aperol spritzais ir šaltu alumi, akimirkomis norėsis nuo pečių nusimest odinę striukę ir juoktis nesivaržant. Nepamiršim problemų, bet sudėsim jas į muilo burbulus ir paleisim vėjais - tai ne vienintelis dalykas, kurį pa(si)leisim. Plaukus. Gal net įsimylėsim, jei ne pavasarį, tai vienas kitą, ir valiūkiškai mainysimės akies mirktelėjimais, o kuris nors iš mūsų gal net pradės ant piršto sukti garbaną. Saulė kraipys galvą, mintydama "ir vėl", bet ar tai rūpės?

Saulė vos stipriau pakaitino termometrus, o Vilniuj jau plaukia žmonių jūros. Atrodė, kad ši žiema ir slogi nuotaika neapleis, bet pagaunu save rezgant ne vieną, o ištisą pulką vasaros planų.

Mėgstu viskuo skųstis, bet lygiai taip pat moku idealizuoti.

Sulaukėm.

nostalgia, you suck

Iki šiol nemaniau, kad galime įsprausti save tarp kažkokių prisiminimų rėmų, užsitverti gražiausių akimirkų sienomis ir ignoruoti dabartį. Nebūčiau net pagalvojusi, kokią galią turi praeitis, atmintin įsirėžusios šviesiausios ir meilės kupinos akimirkos, kol nepradėjau reflektuoti savo gyvenimo pastaruosius porą mėnesių ar panašiai.

Lengva suprasti, kad gyvenimas būtent toks, kokio ir nori, kad kiekvieną dieną imi po plytą ir statai sau tokius pamatus, ant kurių išsilaikys išsvajotoji ateitis. Pats tas plytas imi, dedi vieną po kitos, lipdai, statai. Lengva suprasti, kad viską turi teoriniame lygmenyje. Iš tikrųjų tuo nuoširdžiai tikėti ir gyventi tuo tikėjimu daug sudėtingiau.

Sunku džiaugtis dabartimi, kai taip spaudžia ir varžo prisiminimų sienos - kartais atrodo, kad jos ilgainiui pradės artėti viena kitos, erdvės mažės ir galiausiai nebeturėsi kur trauktis, tave suspaus, - kai nuolatos lygini tai, kas vyko lygiai prieš metus, prieš pusmetį, tada, kai neva buvo geriau. Prarandi sveiką nuovoką, realybės jausmą, tampi apsėstas, pasiduodi nostalgijai, gyveni ne tik praeitimi, gyveni praeityje.

Esi linkęs dramatizuoti, pradedi gailėtis pats savęs, pamažu perduodi savo slaptas asmenines dramas aplinkiniams - jos nejučia prasiveržia pokalbiuose, su kiekvienu žodžiu, gestu ir žvilgsniu. Perduoti savo ne(pasi)tikėjimą ir spjaudaisi neigiamom emocijom. Pats tampi viena didele neigiama emocija. Esi savo susikurtos dramos aktorius. Nebegali objektyviai vertinti.

Teoriškai vis dar supranti, kad taip gyventi nebeįmanoma. Kad vieno beprotiškai gražaus, drugelių ir polėkio, garsaus juoko ir svajonių kupino laikotarpio pabaiga nelygu džiaugsmo pabaigai plačiąja prasme. Praktiškai šias žinias pritaikyti vis dar sunku.

Kodėl taip prisirišam prie praeities? Kodėl kartais taip sunku paleisti kai kuriuos žmones? Kodėl kartais taip obsesyviai apie juos galvojam ir kuriam what if situacijas. Iš naujo. Kasdien.

Vieną kovo pradžios dieną važiuoji iš visų pusių supant medžiams ir plytint sniego apgaubtiems laukams. O saulė tokia ryški ir taip atkakliai šviečia, kad kurį laiką pro automobilio langą žiūri prisimerkęs, kol akys pripranta prie tokios akinančiai ryškios šviesos.

Ir galiausiai ta šviesa kažkaip įsigeria į odą ir pasiekia krūtinę. Širdyje įvyksta kažkokios keistos ir stebuklingos reakcijos - vėl truputį daugiau viskuo ir visais tiki. O šypsena taip natūraliai įsitaiso veide, kad pats sau palinksi galva ir pasakai "aš galiu".

Ir tikrai gali.

Vienas mano pažįstamas rašė, kad kone gražiausios akimirkos gyvenime yra dviasmenės. Net labai norėdama negalėčiau surasti įtikinamų, pakankamai svarių argumentų, kuriais galėčiau paneigti šį įsitikinimą. Gal būtent todėl taip nejaukiai jaučiamės likę vieni, kai jau teko pamatyti, kaip gera būti dviems. Prireikia laiko išmokti gyventi žinant šią tiesą. Prireikia laiko, kol iš naujo patiki viskuo kitu.

Aš juk mokėsiu apkabint kažką kitą, išpasakot jam savo svajones ir prabilt apie baimes, bučiuoti smilkinius ir švelniai glostyt plaukus. Galbūt kol kas dar nėra taip drąsu ir pati savim netikiu, bet paimsiu savo plytą ir tęsiu gražios ateities pamatų statybą, nes niekas, oi niekas, to už mane nepadarys.

Ir vis dėlto - prieš tuos velniasžinokaipgreitai praskriejusius metus buvo beprotiškai šilta ir gera, bet tik dėl to, kas buvo tada, neverta aukoti to, ką turiu arba galiu turėti šiandien.

Iš visos širdies ir su meile -

A

2017 goes 2018

2017. Well that was fast. Praėjusiais metais tokiu pat metu svarsčiau, ką iš tikrųjų manau apie naujųjų metų resolutionus, apie tai, ar verta išsikelti sau tikslų ateinantiems metams, mesti sau iššūkį, kažko palinkėti. Gruodžio trisdešimtą visgi sudariau patarimų/ palinkėjimų sau/ tikslų sąrašą 2017-iesiems. Per paskutinius, ko gero, du jau praėjusių metų mėnesius buvau prie jo sugrįžusi keletą kartų. Žinot tą posakį, be careful what you wish for? Pasirodo, žmonės juo tiki ne be reikalo. O juk negali to suprasti, įsivaizduoti, kaip tai veikia, apskritai sukyla kažkokia atmetimo ir pašaipos reakcija, kol pats neįsitikini. Tad šįkart esu visiškai priblokšta, sužavėta, nustebinta ir...įtikinta. O gal taip veikia ne pažadai, o būtent patarimai, kurių forma tą sąrašą ir sudariau. Reikia pripažinti, kad 2017 prasidėjus, o juolab įsibėgėjusi, stebuklingą sąrašą buvau jau pamiršusi, todėl atrodo, kad aklai juo vadovautis paprasčiausiai negalėjau, bet kažkokios tai magiškos jėgos prikišo čia savo nagus ir pasąmonė žinojo, kurią kelrodę žvaigždę sekti.

Įrodymai.

2016-12-31:

1. Parašyk gerą, kokybišką, įdomų bakalaurinį; Pavyko! Nors atrodė, kad nuo pat rugsėjo iki gegužės nė karto neišsimiegosiu, pražus mano socialinis gyvenimas, pamiršiu draugus ir šeimą, kad bus beprotiškai sunku... Anaiptol! Buvo įdomu, buvo challenging, bet viskam pasibaigus jausmas buvo nepakartojamas!
2. Nors kartą baik. Studijas; Baigiau. Studijas taip pat. Cum laude, baby!
3. Jeigu nori, įstok į magistrantūrą. Ir jeigu tikrai nori ir planuoji, linkiu valstybės finansavimo;  Įstojau. Ten, kur norėjau. VF.
4. Atlik praktiką geroje vietoje; Atlikau. Vienoje geriausių vietų, kurioje būčiau galėjusi ją atlikti.
5. Jei 4 punktas pasisekė, linkiu likti toje geroje vietoje ir toliau ten sėkmingai dirbti. Jei iš 4 punkto išėjo visiškas šnipštas, linkiu po nelemtos praktikos susirasti gerą darbą (bent jau patenkinamą, kuriam laikui); Gruodžio 27 diena žymi penkis darbo ten mėnesius. Aš beprotiškai laiminga.
6. Įgyvendink tą idėją, kuri gimė taip neseniai, bet kuri taip įtraukė, kad, rodos, jau dabar, jei ne tas bakis, imtum ir pradėtum. Va dabar va; Pirmąjį įrašą naujame blog'e paskelbiau vasario 5. Nuo to laiko paskelbiau devynis įrašus. Nedaug, bet tikiuosi ir viliuosi, kad tai nebus galutinis skaičius.
7. Suderink bakalaurą ir 6 punkte minėtą idėją. Jeigu nepavyksta, bakalaurinis comes first, o idėja truputį palauks. Bet linkiu viską suderinti - pamiegosi tada, kada niekada. Arba kai mirsi, nesiparink; Beprotiškai norėjau įgyvendinti ABU. Todėl būtent tai ir padariau. Ir galbūt dėl to abi patirtys buvo vienos geriausių ir labiausiai pamokančių mano gyvenime, tokios, kurių kaip gyva nepamiršiu. 
8. Apskritai, nesiparink; Nežinau, kiek man pavyko (ranka nekyla išbraukti šį punktą), bet žinau, kad tam tikrose situacijose tikrai stengiausi.
9. Nešvaistyk kitų žmonių laiko ir savo laiko su kitais žmonėmis; Atrodo, lyg būčiau šį įgyvendinusi bent iš dalies. Nuoširdžiai stengiausi nesuteikti tuščių vilčių kitiems ir neišnaudoti jų pačių ir/arba jų laiko, o į savo laiką taip pat žiūrėjau atsakingiau. Apskritai šioje srityje dar klydau, bet tikrai mažiau, nei anksčiau.
10. Geriau mažiau ir rečiau, bet kokybiškai; Ko gero, tam tikrose srityse šią taisyklę pritaikyti pavyko, bet nesiryžtu užskaityti jos kaip visiškai įgyvendintos.
11. Kirsk, susimildama, Lietuvos sieną. Aplankyk Agatą. Nuvažiuok nors iki Rygos, nebūk lochė, keliauk! Ryga. Ir man norisi ją vadinti savo meilės miestu. O kitos destinacijos - ateityje. Pažadu.
12. Ir toliau aktyviai vaikščiok į teatrą (2016 labai gerai sekėsi), eik į parodas, nueik ir į kiną, retkarčiais; Dvi operos. Du spektakliai. Vieną kartą baletas. Manon Lesko, Didvyrių aikštė - vieni iš viso gyvenimo favoritų.
13. Baigusi bakalaurą prisimink grožinę literatūrą. Savo malonumui; Kaip visad - didžiausia sielos ramybė ateina į rankas paėmus Remarko knygą, bet džiaugiuosi paėmusi ir Šantaramą, Aušros pažadą, Moiras ir furijas, Paskutines apeigas.
14. Versk (?); Išdidžiai - taip! Pavyko! Ir dėl to labai džiaugiuosi. Pagaliau žinau, ką sugebu ir visai noriu daryti.
15. Neėsk nesąmonių, bet rūpinkis ne tik sveikata, išvaizda, bet ir vidumi; Sakyčiau, kad šis niekad iki galo ir nebus įgyvendintas. Beveik ramia širdim galiu pasakyti, kad stengiausi ir kad kiekvienais metais tai vis natūraliau ir paprasčiau išeina. 
16. Būk žmogus; O šitai, ko gero, siekiant visiško objektyvumo, ne mano teismui. 
17. Rask ir skirk laiko žmonėms, kuriuos myli. Reguliariai; Norėčiau tikėti ir manau, kad nepaisant visko, stengiausi ir skyriau laiko tiek, kiek jo turėjau tiek draugams, tik šeimai. 
18. Pasakyk jiems, kad juos myli ir kad jie tau rūpi. Dažniau; Iš tiesų išmokau tai sakyti dažniau. Galbūt niekad ir nebūsiu ta, kuri visad atvirai kalbės apie savo jausmus, dažnai, bet dabar tai padaryti šiek tiek lengviau nei anksčiau. Ir aš vis dar mokausi bei bandau.
19. Pasiduok jausmams, įsimylėk (bet geriau po studijų, kad 1 tikslas būtų lengviau įgyvendinamas); Ir aš pirmą kartą įsimylėjau... Pirmą kartą pamečiau galvą. Pirmąkart pasakiau myliu. Pirmą kartą man buvo sunku susikaupti ir aš taip desperatiškai troškau išvysti kito šypseną. Pirmą kartą tiek atsivėriau ir įsileidau į savo mažytį pasaulį, į savo širdį. Ir buvo beprotiškai gera. To laiko aš niekada n i e k a d a nepamiršiu. Visad būsiu tau už jį dėkinga bei nešiosiuosi savo širdy kaip patį gražiausią, spalvingiausią ir geriausią laikotarpį ne tik 2017 metais, bet apskritai.
20. Jei kava lovoje dar egzistuos, lygiai po metų sugrįžk ir papasakok, kaip sekėsi. Nemaniau, kad bus taaaaip gera. 

15/20 - visiškai įgyvendinti. Dar 5 - iš dalies. Nors niekad pernelyg nemėgau skaičių, ši statistika neleidžia man sudėti rankų, pasidžiaugti šių metų pasiekimais ir... sustoti. Šįkart aš vėl bandau ir linkiu bei patariu sau. Ir gerų man jau prasidėjusių 2018-ųjų.

1. Nebijok įsimylėti dar kartą, bet nekartok praėjusių metų klaidų.
2. Daug dirbk, parodyk, kad išmanai savo sritį, nuolat tobulėji, atkreipi dėmesį į pastabas ir kad esi verta būti ten, kur esi, bet nuolatos siek kilti aukščiau.
3. Skirk laiko sau.
4. Skaityk grožinę literatūrą ir poeziją. 
5. Spektakliai. Opera. Filmai. Koncertai. Parodos, muziejai ir kiti re(n)giniai.
6. Aplankyk dar daugiau naujų vietų (mylimam Vilniuj, Kaune ir kituose gražiuose Lietuvos kampeliuose). 
7. Išvyk į kelionę. 
8. Neapgaudinėk savęs, būk tikra sau ir aplinkiniams.
9. Išmok taupyti (laiką ir pinigus).
10. Būk dėkinga ir nuolat prisimink dalykus, dėl kurių esi laiminga, kurie verčia tave šypsotis. Kalbėkis apie tai su kitais, dalinkis gerais įspūdžiais, jausmais, emocijomis ir pozityvu. Gėris, laimė ir ramybė - užkrečiami. Pirmiausia džiaugtis ir mylėti įkvėpk  save, o tada - kitus.

Šie metai bus nuostabūs ir šviesūs. O juos sutinku pasiruošusi, besišypsanti ir laiminga.

viena svarbiausių gyvenimo pamokų - išmokti laiku paleisti.
todėl po truputį, po vieną pirščiuką, paleidžiu ranką, kurios buvau įsitvėrusi. nes ruduo bus gražus, nepaisant nieko. geltoni medžiai, spalvotais lapais grįstos gatvės, vėsesnės naktys ir truputis melancholijos. ne tokia šilta saulė ir storesni megztiniai.

jeigu negalim šitos romantikos pakelti dviese, pakelsiu ją viena.

revelation

iš tikrųjų mes neturime ieškoti, kur gauti meilės.

turime ieškoti, kur ir kam ją atiduoti. 

visad stebiuosi, kodėl tokius paprastus, bet gyvybiškai svarbius dalykus suprantu tik dabar. 

Per pastarąsias savaites jau būsiu kokius dešimt kartų perskaičiusi tai, ką rašiau prieš gerus tris mėnesius, ir kiekvieną kartą vis iš naujo susijaudinu: vis dar suspurda širdutė, o prisiminimai lyg oda bėgiojantys pirštų galiukai - šilti, tikri, nenuginčijami.

Pamečiau galvą.
Buvau išties labai pametusi galvą.
Norėčiau tikėti, kad vis dar esu ją pametusi. Bet dabar truputį kitaip.

Man visada būna sunku apsispręsti, nesvarbu, ar tai pasirinkimas tarp juodų ir mėlynų džinsų, virto ar kepto kiaušinio, Caif cafe kavos. Kartais aš tikrai nežinau ko noriu, o kartais noriu per daug, todėl tenka rinktis iš keleto dalykų, nes you can't have it all, can you? Kartais tenka gailėtis savo pasirinkimų ir vos praėjus kelioms sekundėms supranti, kad visgi chai latte norėjai labiau nei mėtinės moccos. Bet tai tik kava - ji nieko nekeičia. Viskas rimčiau, kai sprendi apie savo ir/ar kito žmogaus jausmus. Keista, bet kartais tiesiog žinai.
Kaip mes žinom, kad kažką mylim? Juk tiesiog žinom, tiesa? Jaučiam. Kartais mums užverda kraujas, kartais rausta skruostai ir kartais juos maloniai paskausta, nes tiek daug nuoširdžiai šypsomės. Kartais linksta keliai ir kartais nesugebi kito žmogaus išmesti iš savo galvos, bet nei stengiesi, nei nori to daryti. Kol galiausiai vieną dieną, dažniausiai netikėtai, nustoja linkti keliai ir gal net nebesišypsai tiek daug ir taip plačiai, apskritai šypseną šiaip ne taip išspaudi. Išsigandęs imi blaškytis ir pradedi visą iki tol taip aiškiai suprastą ir išpuoselėtą jausmą kvestionuoti. Galbūt net pradedi tikėti, kad viskas, ką manei esant ir gulint širdy, tebuvo graži paties susikurta iliuzija.

Bet tai, kad mylim, tiesiog žinom. Ir už tai nėra nieko tikresnio.

Kartais skauda ir pradedi galvoti, kad galbūt dabar skaudės ištisai, iki kol nepamilsi iš naujo arba nesulipdysi to suskilusio indo, kurį sudaužei (sudaužėt abu). Į galvą užklysta mintis, kad viskas baigsis jei ne šiandien, tai rytoj. Po savaitės ar dviejų, gal mėnesio. Ir tada suvoki, kad labiau už viską pasaulyje norėtum tiesiog apkabinti ir vėl užuosti tą malonų kaklo odos kvapą, paglostyti nugarą, atsiremti į tvirtą krūtinę, pajusti ranką laikančią ranką. Atrodo, kad tos rankos niekada neturėtų viena kitos paleisti - jos turėtų sudaryti vieną kumštį, simbolizuoti vieną sąjungą, du žmones, du kovotojus, kuriems niekas nebaisu, nes kad ir ką gyvenime teks prarasti - ranka nepaleis kitos rankos.

Prireikė tiek daug laiko, kad tai suprasčiau. Prireikė tiek daug mažų ir keleto didelių klaidų. Ašarų upelių, tylos minučių, pakelto tono, bjauriausių pasaulyje epitetų, kandžių komentarų. Ir neaišku, ar tas pavėluotas suvokimas dar padės mudviejų kelionėje, bet dabar bent jau žinau, kodėl esu būtent šioje kelionėje ir riedu būtent šiais bėgiais, būtent ta kryptimi. Taip, dabar žinau netgi kryptį.

Nes kai myli, tiesiog žinai.

Ir vis dar neužtenka tik kavos ryte (kaip ir prieš tuos ilgus tris mėnesius).
Ir vis dar nesinori vakarais užmigti vienai.
Ir, dieve mano, kaip seniai mačiau tave saldžiai miegantį.
Prašau, leisk dar pasidžiaugti.
Leisk man pamesti galvą dar kartą.

Danguj lyg ir kaupiasi debesys, bet saulė nenori jiems pasiduoti. Vėl išlįs po kokių penkiolikos minučių.
Kaip lengva ir gera širdy.
Remarkas ant lovos. Romantika-

Kaip gera turėti prisiminimų. Ne tų, kur nostalgiškai prisimeni dienas prieš keletą metų. Ne. Kaip gera, kai turi prisiminimų iš dar nespėjusios pasibaigti savaitės. Iš vakar. Iš šiąnakt. Kai nenori paleisti tų karštų, nakties tamsoje šviečiančių, alsuojančių akimirkų, kai svajoji apie kiekvieną prisilietimą ir susiliejimą jau kurdamas naujus nuotykius, naujas akimirkas, iš naujo patiri jau kartą ar daugybę patirtus jausmus. Tada viskas nauja, o tai, kas buvo anksčiau – iš naujo, ir taip be galo.

Man beprotiškai patinka girtis ir šaukti – tyliai viduje ar kitam į ausį – kokia laiminga esu ir kaip ta laimė mane svaigina. Geriau nei subrandintas raudonas vynas, kurio nemėgstu. Mane svaigina žvaigždėtas dangus, kai stoviu kažkokių apleistų pastatų apsupty. Kai einam ir į mus krypsta pavydūs arba pavergti ir sužavėti žvilgsniai. Svaigina, kai Vilnius gaudo pavasarį arba pavasaris Vilnių ir jie vienas kitą įsimyli. Svaigina šypsena, odos kvapas, natos, į kurias nepataikom. Svaigina jau vien žinojimas, kad galiu apkabinti ar pati paskęsti glėby. Ir pabučiuoti kaktą.

Man beprotiškai patinka girtis ir šaukti, bet visada labai bijau tai daryti, nes, rodos, jeigu paleisiu tas mintis į atvirą erdvę, kažkas jas pasiims, kažkas pradės keiktis, kažkas nutiks ir viskas pasislėps už plačių tamsos pečių ir slėpsis tol, kol galiausiai išnyks. Bet visko per daug, kad nešaukčiau. Noriu dalintis.

Šįkart tos baimės šiek tiek mažiau ir aš tik stipriau ir nuoširdžiau tikiu -

Ryte nebeužtenka tik kavos.
Vakarais nesinori užmigti vienai.

Pamečiau galvą.

may i feel said he

by e e cummings

may i feel said he
(i'll squeal said she
just once said he)
it's fun said she

(may i touch said he
how much said she
a lot said he)
why not said she

(let's go said he
not too far said she
what's too far said he
where you are said she)

may i stay said he
(which way said she
like this said he
if you kiss said she

may i move said he
is it love said she)
if you're willing said he
(but you're killing said she

but it's life said he
but your wife said she
now said he)
ow said she

(tiptop said he
don't stop said she
oh no said he)
go slow said she

(cccome?said he
ummm said she)
you're divine!said he

(you are Mine said she)

P.S. ačiū Tomui, kurio feisbuke ir radau šį gėrį

2016 goes 2017

Tai ką, mieloji, vis neapsisprendi: new years resolutionai - visiška nesąmonė ir baltųjų mergų išmislas ar visai protingas ir apgalvotas sąrašiukas, padėsiantis ateinančiais metais. Ta proga (na, ir gal dėl to, kad ryt paskutinė metų diena), pasirašysiu ir pusiau viešai patarsiu sau, kaip elgtis ir ką vertėtų daryti kitais metais.

Lets kamon!

1. Parašyk gerą, kokybišką, įdomų bakalaurinį;
2. Nors kartą baik. Studijas;
3. Jeigu nori, įstok į magistrantūrą. Ir jeigu tikrai nori ir planuoji, linkiu valstybės finansavimo;
4. Atlik praktiką geroje vietoje;
5. Jei 4 punktas pasisekė, linkiu likti toje geroje vietoje ir toliau ten sėkmingai dirbti. Jei iš 4 punkto išėjo visiškas šnipštas, linkiu po nelemtos praktikos susirasti gerą darbą (bent jau patenkinamą, kuriam laikui);
6. Įgyvendink tą idėją, kuri gimė taip neseniai, bet kuri taip įtraukė, kad, rodos, jau dabar, jei ne tas bakis, imtum ir pradėtum. Va dabar va;
7. Suderink bakalaurą ir 6 punkte minėtą idėją. Jeigu nepavyksta, bakalaurinis comes first, o idėja truputį palauks. Bet linkiu viską suderinti - pamiegosi tada, kada niekada. Arba kai mirsi, nesiparink;
8. Apskritai, nesiparink;
9. Nešvaistyk kitų žmonių laiko ir savo laiko su kitais žmonėmis;
10. Geriau mažiau ir rečiau, bet kokybiškai;
11. Kirsk, susimildama, Lietuvos sieną. Aplankyk Agatą. Nuvažiuok nors iki Rygos, nebūk lochė, keliauk!
12. Ir toliau aktyviai vaikščiok į teatrą (2016 labai gerai sekėsi), eik į parodas, nueik ir į kiną, retkarčiais;
13. Baigusi bakalaurą prisimink grožinę literatūrą. Savo malonumui;
14. Versk (?);
15. Neėsk nesąmonių, bet rūpinkis ne tik sveikata, išvaizda, bet ir vidumi;
16. Būk žmogus;
17. Rask ir skirk laiko žmonėms, kuriuos myli. Reguliariai;
18. Pasakyk jiems, kad juos myli ir kad jie tau rūpi. Dažniau;
19. Pasiduok jausmams, įsimylėk (bet geriau po studijų, kad 1 tikslas būtų lengviau įgyvendinamas);
20. Jei kava lovoje dar egzistuos, lygiai po metų sugrįžk ir papasakok, kaip sekėsi.


Geresnių ir šviesesnių 2017,
bučkiai

Meilė – tai kūnas ir kraujas.

Tavo srūvančio kraujo spalvos.

Manot, kad meilė – tai tik pačiulbėti prie puodelio kavos?

Valandėlę – ir vėl „sudie“? Kaip tie ponaičiai ir damos?

Gal meilė – tai… – Šventykla? Vaikeli, tai randas tavo

Ant mano rando… – Slapčia, kai šaipos tarnai ir girtuokliai?

(Kuždu tau: „Meilė – tai lankas,

Įtemptas lankas. Tolsmas.“)

Birutės Mar pjesės "Laiškai į niekur" fragmentas (paimta iš čia: http://www.birutemar.lt/laiskai-i-niekur/ )

lapkritis tik prasidėjo, bet aš jį vadinu klausimų mėnesiu. būtų beprotiškai paprasta ir lengva, jeigu klausimus uždavinėčiau aš, o atsakymus pateiktų kiti. gaila, dabar abu vaidmenys atitenka man.

tai....
sėkmytės, tskant!

Ir tu ne man. Ir aš ne tau. Ir mūsų pasauliai sukasi panašiu ritmu, bet taip niekad ir nepriartėja. Tai kaip mėnulio fazės: pilnatis, o tada jis vis tuštėja, jo nedaug, jis beveik dingsta, tada vėl auga. Nėra pastovumo, nėra ramybės. Vaikščiočiau su tavim naktimis ir virš galvų šnarėtų medžiai, o upė plautų tas tylos akimirkas, kurios ir taip tokios jaukios.
Ir visgi aš kuriu dramas. Aš išspaudžiu ašarą, nes viskas per gerai, graužiuosi, nes kažko trūksta, nes tu palieki kažkokias neužlopytas skyles mano sieloj; tu iš naujo atveri žaizdas ir aš pati pilu ant jų druską. Aš noriu romantikos ir pati ją griaunu. Žiūriu į dangų ir ten žvaigždės nebe tokios ryškios. Ir visko trūksta. Trūksta laiko, trūksta proto ir noro.
Man patinka tylėti.
Aš mieliau tyliu, mąstau ir slepiu, kol galiausiai stiklinė persipildo ir viskas išsilieja. Bet išsilieja tyliai, nepastebimai. Nei ašarų matai, nei mintis girdi - tau nieko.
Ir vos paimi už rankos - pasaulis vėl krenta po kojomis. Ir noriu rėkt ir murkti kaip storas katinas. Bet to mažai. Visada gali būti daugiau: blogiau, geriau, skaudžiau, smagiau, garsiau. Dramatiškiau.
Aš viena iš tų, kurios susikuria problemas, nes tikrųjų problemų niekad nematė ir nepažįsta.
Ir visgi.
Gal ir tu man. Ir gal aš tau.
Duokit vilties, dar vieną vasaros vakarą ir balto vyno. Ir dangų.
Nors aš ir dabar laiminga.

lengvas būdas mesti rūkyti 2.0

arba kaip neįsimylėti

1. nueini į pirmą pasimatymą, už kavą moki pati, visą laiką dėl to pyksti ir nesistengi bendrauti beigi sudaryti gero įspūdžio
2. nueini į antrą pasimatymą, už tavo alų sumoka, susikeli kojas jam ant kojų
3. darote pižamų vakarėlius dviems
4. pradedi mąstyti, kada galėtų įvykti įsimylėjimas
5. nebemąstai, vėl mąstai, nebemąstai
6. neįsimyli

Grįžti pas mamą. Šaldai šampaną. Ant sienos besileidžiančios saulės šešėlis. Ant stalo – trys tuoj atsimerksiančios tulpės. Gyvenimas.

let's dive, sink and drown in devotion

Ir viskas vis tik beprotiškai priklauso nuo to, kokią perspektyvą renkiesi