Danguj lyg ir kaupiasi debesys, bet saulė nenori jiems pasiduoti. Vėl išlįs po kokių penkiolikos minučių.
Kaip lengva ir gera širdy.
Remarkas ant lovos. Romantika-
Kaip gera turėti prisiminimų. Ne tų, kur nostalgiškai prisimeni dienas prieš keletą metų. Ne. Kaip gera, kai turi prisiminimų iš dar nespėjusios pasibaigti savaitės. Iš vakar. Iš šiąnakt. Kai nenori paleisti tų karštų, nakties tamsoje šviečiančių, alsuojančių akimirkų, kai svajoji apie kiekvieną prisilietimą ir susiliejimą jau kurdamas naujus nuotykius, naujas akimirkas, iš naujo patiri jau kartą ar daugybę patirtus jausmus. Tada viskas nauja, o tai, kas buvo anksčiau – iš naujo, ir taip be galo.
Man beprotiškai patinka girtis ir šaukti – tyliai viduje ar kitam į ausį – kokia laiminga esu ir kaip ta laimė mane svaigina. Geriau nei subrandintas raudonas vynas, kurio nemėgstu. Mane svaigina žvaigždėtas dangus, kai stoviu kažkokių apleistų pastatų apsupty. Kai einam ir į mus krypsta pavydūs arba pavergti ir sužavėti žvilgsniai. Svaigina, kai Vilnius gaudo pavasarį arba pavasaris Vilnių ir jie vienas kitą įsimyli. Svaigina šypsena, odos kvapas, natos, į kurias nepataikom. Svaigina jau vien žinojimas, kad galiu apkabinti ar pati paskęsti glėby. Ir pabučiuoti kaktą.
Man beprotiškai patinka girtis ir šaukti, bet visada labai bijau tai daryti, nes, rodos, jeigu paleisiu tas mintis į atvirą erdvę, kažkas jas pasiims, kažkas pradės keiktis, kažkas nutiks ir viskas pasislėps už plačių tamsos pečių ir slėpsis tol, kol galiausiai išnyks. Bet visko per daug, kad nešaukčiau. Noriu dalintis.
Šįkart tos baimės šiek tiek mažiau ir aš tik stipriau ir nuoširdžiau tikiu -
Ryte nebeužtenka tik kavos.
Vakarais nesinori užmigti vienai.
Pamečiau galvą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą