Per pastarąsias savaites jau būsiu kokius dešimt kartų perskaičiusi tai, ką rašiau prieš gerus tris mėnesius, ir kiekvieną kartą vis iš naujo susijaudinu: vis dar suspurda širdutė, o prisiminimai lyg oda bėgiojantys pirštų galiukai - šilti, tikri, nenuginčijami.
Pamečiau galvą.
Buvau išties labai pametusi galvą.
Norėčiau tikėti, kad vis dar esu ją pametusi. Bet dabar truputį kitaip.
Man visada būna sunku apsispręsti, nesvarbu, ar tai pasirinkimas tarp juodų ir mėlynų džinsų, virto ar kepto kiaušinio, Caif cafe kavos. Kartais aš tikrai nežinau ko noriu, o kartais noriu per daug, todėl tenka rinktis iš keleto dalykų, nes you can't have it all, can you? Kartais tenka gailėtis savo pasirinkimų ir vos praėjus kelioms sekundėms supranti, kad visgi chai latte norėjai labiau nei mėtinės moccos. Bet tai tik kava - ji nieko nekeičia. Viskas rimčiau, kai sprendi apie savo ir/ar kito žmogaus jausmus. Keista, bet kartais tiesiog žinai.
Kaip mes žinom, kad kažką mylim? Juk tiesiog žinom, tiesa? Jaučiam. Kartais mums užverda kraujas, kartais rausta skruostai ir kartais juos maloniai paskausta, nes tiek daug nuoširdžiai šypsomės. Kartais linksta keliai ir kartais nesugebi kito žmogaus išmesti iš savo galvos, bet nei stengiesi, nei nori to daryti. Kol galiausiai vieną dieną, dažniausiai netikėtai, nustoja linkti keliai ir gal net nebesišypsai tiek daug ir taip plačiai, apskritai šypseną šiaip ne taip išspaudi. Išsigandęs imi blaškytis ir pradedi visą iki tol taip aiškiai suprastą ir išpuoselėtą jausmą kvestionuoti. Galbūt net pradedi tikėti, kad viskas, ką manei esant ir gulint širdy, tebuvo graži paties susikurta iliuzija.
Bet tai, kad mylim, tiesiog žinom. Ir už tai nėra nieko tikresnio.
Kartais skauda ir pradedi galvoti, kad galbūt dabar skaudės ištisai, iki kol nepamilsi iš naujo arba nesulipdysi to suskilusio indo, kurį sudaužei (sudaužėt abu). Į galvą užklysta mintis, kad viskas baigsis jei ne šiandien, tai rytoj. Po savaitės ar dviejų, gal mėnesio. Ir tada suvoki, kad labiau už viską pasaulyje norėtum tiesiog apkabinti ir vėl užuosti tą malonų kaklo odos kvapą, paglostyti nugarą, atsiremti į tvirtą krūtinę, pajusti ranką laikančią ranką. Atrodo, kad tos rankos niekada neturėtų viena kitos paleisti - jos turėtų sudaryti vieną kumštį, simbolizuoti vieną sąjungą, du žmones, du kovotojus, kuriems niekas nebaisu, nes kad ir ką gyvenime teks prarasti - ranka nepaleis kitos rankos.
Prireikė tiek daug laiko, kad tai suprasčiau. Prireikė tiek daug mažų ir keleto didelių klaidų. Ašarų upelių, tylos minučių, pakelto tono, bjauriausių pasaulyje epitetų, kandžių komentarų. Ir neaišku, ar tas pavėluotas suvokimas dar padės mudviejų kelionėje, bet dabar bent jau žinau, kodėl esu būtent šioje kelionėje ir riedu būtent šiais bėgiais, būtent ta kryptimi. Taip, dabar žinau netgi kryptį.
Nes kai myli, tiesiog žinai.
Ir vis dar neužtenka tik kavos ryte (kaip ir prieš tuos ilgus tris mėnesius).
Ir vis dar nesinori vakarais užmigti vienai.
Ir, dieve mano, kaip seniai mačiau tave saldžiai miegantį.
Prašau, leisk dar pasidžiaugti.
Leisk man pamesti galvą dar kartą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą