Ir tu ne man. Ir aš ne tau. Ir mūsų pasauliai sukasi panašiu ritmu, bet taip niekad ir nepriartėja. Tai kaip mėnulio fazės: pilnatis, o tada jis vis tuštėja, jo nedaug, jis beveik dingsta, tada vėl auga. Nėra pastovumo, nėra ramybės. Vaikščiočiau su tavim naktimis ir virš galvų šnarėtų medžiai, o upė plautų tas tylos akimirkas, kurios ir taip tokios jaukios.
Ir visgi aš kuriu dramas. Aš išspaudžiu ašarą, nes viskas per gerai, graužiuosi, nes kažko trūksta, nes tu palieki kažkokias neužlopytas skyles mano sieloj; tu iš naujo atveri žaizdas ir aš pati pilu ant jų druską. Aš noriu romantikos ir pati ją griaunu. Žiūriu į dangų ir ten žvaigždės nebe tokios ryškios. Ir visko trūksta. Trūksta laiko, trūksta proto ir noro.
Man patinka tylėti.
Aš mieliau tyliu, mąstau ir slepiu, kol galiausiai stiklinė persipildo ir viskas išsilieja. Bet išsilieja tyliai, nepastebimai. Nei ašarų matai, nei mintis girdi - tau nieko.
Ir vos paimi už rankos - pasaulis vėl krenta po kojomis. Ir noriu rėkt ir murkti kaip storas katinas. Bet to mažai. Visada gali būti daugiau: blogiau, geriau, skaudžiau, smagiau, garsiau. Dramatiškiau.
Aš viena iš tų, kurios susikuria problemas, nes tikrųjų problemų niekad nematė ir nepažįsta.
Ir visgi.
Gal ir tu man. Ir gal aš tau.
Duokit vilties, dar vieną vasaros vakarą ir balto vyno. Ir dangų.
Nors aš ir dabar laiminga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą