lady of the 'dam won't be a slave to the blonde or the culture of the popular

lower than the ground

18:04

Taip, sakau, kad čia visiška mistika.... Sustoji vieną dieną, pasižiūri į kalendorių ir taip maždaug, WHOAH, iš kur čia šitas didelis, nematytas ir netikėtas skaičius.

Nežinau kaip paaiškinti šią misteriją: pabundi rugsėjo trečiosios rytą, išlipi iš lovos, pirmą kartą gyvenime nuvažiuoji į paskaitas ir tik spalio antrosios savaitės pabaigoje suvoki, kad iš tikrųjų buvai paskaitose. Jau spalis, jau dešimta ar net vienuolikta diena. Jau esi studentas. Jau. Rugsėjo trečioji vos tik baigėsi, o mes pakeliui į spalio vidurį. Greičiausiai, kad tai nepaaiškinama. Bet vos tik pabudusi po savo adaptacinės transo būsenos labai daug supratau. Jau susitaikiau su nemiegančiomis Vilniaus gatvėmis bei beprotišku eismu, sausakimšu ir dar pilnesniu antruoju troleibusu, bemiegiu bendrabučio gyvenimu, keliomis dešimtimis kalbų aplinkui, su tūkstančiais niūrių ir keliasdešimt švytinčių nepažįstamųjų veidų. Išmokau rytais tyliau ruoši kavą, o prieš užmiegant ignoruoti visus ausį pasiekiančius garsus. Įpratau gatvėje dažniausiai nesulaukti atsako į šypseną, bet troleibuse vis tiek ieškoti akių kontakto, lengvo žvilgsnių flirto. Įgudau visas sunkiausias italų bei lotynų kalbos taisykles rašyti ir klijuoti ant sienos, virš lovos. Iš naujo įpratau mokytis ir jau beveik - dirbti. Dirbti daug bei kruopščiai. Apskritai, susitaikiau su savo studijų programa, su savo neaiškia ateitimi bei pasiklydusiomis mintimis. Rodos, tai jau pažįstama; viskas stojo į savo vėžes. Po truputį gaunu savo įkvėpimo dozę, kaupiu energiją ir stengiuosi kuo įdomiau, kartu naudingiau ją išnaudoti. Motyvacija užtaisyta, šypsena paruošta, o širdis - gyva.

Labas, spali.

The sun, it rises slowly as you walk away from all the fears and all the faults you've left behind

Ir galiausiai susidėlioji visas mintis galvoje abėcėlės arba didėjimo tvarka, išvalai purvinomis mintimis užkimštus kampelius. Galiausiai užsirašai sąsiuvinių pavadinimus, sudedi juos į bendrabučio kambaryje pūpsančius stalčius. Galiausiai vieną rytą pabundi ir nusišypsai, supratęs, kad pokytis įvyko, naujas etapas prasidėjo. Traukinys jau rieda bėgiais. Nesvarbu, kad nuo pat pradžių kelias buvo duobėtas ar dulkėtas, bet juk padarius kelis išmintingus manevrus tuo keliu einant, duobių išvengti...įmanoma.
O mane už rankos dar veda pati nuostabiausia pasaulyje šeima, patys mylimiausi ir šilčiausi žmonės visoje planetoje. Esu kaip niekad dėkinga, kaip niekad laiminga, kaip niekad anksčiau mylima ir šįkart tai tikrai jaučiu.
Šypsausi dar kartą. Šimtąjį kartą. Tūkstančius kartų šypsosiuosi. Noriu šypsotis.

It’s sort of like my past is an unfinished painting, and as the artist of that painting, I must fill in all the ugly holes and make it beautiful again

When I look back on my life, it’s not that I don’t want to see things exactly as they happened, it’s just that I prefer to remember them in an artistic way. And truthfully, the lie of it all is much more honest, because I invented it. Clinical psychology tells us, arguably, that trauma is the ultimate killer. Memories are not recycled like atoms and particles in quantum physics. They can be lost forever. It’s sort of like my past is an unfinished painting, and as the artist of that painting, I must fill in all the ugly holes and make it beautiful again. It’s not that I’ve been dishonest, it’s just that I loathe reality. 

23:44. Laikrodžiai visame pasaulyje, lyg susitarę darbininkai, nepaliaujamai skuba. Tačiau su jais neskubu aš. Bent jau šią minutę. Atveriu langą į pasaulį ir klausausi triukšmo, kurį jau teko išgirsti, stebiu vaizdus, kuriuos jau teko išvysti; geriu kvapus, kuriuos jau teko uosti bei iš naujo išgyvenu jausmus, kuriuos teko patirti. Tai lyg kino juosta, kuriai nėra pabaigos, todėl visada norisi dar ir dar kartą peržiūrėti visą eigą.
Pirmiausia prisimenu save mažomis rankytėmis įsikibusią į virtuvėje besiilsintį šaldytuvą, kažką garsiai dainuojančią bei šokančią taip drąsiai, lyg ta balta dėžė būtų geras, patikimas dėdė. Ir lentynoje buvo žaislų, o aplink mane kažkur netoliese sukosi keletas kiemo draugų. Šypsojausi, nesirūpinau, kaip atrodau, bėgiojau miestelio gatvelėmis ir negailestingai, per vaikišką energingumą bei neapdairumą, žalojau sau kelius. Bet kažkada apsiniaukė dangus ir saulę uždengė pilkuma. Tapau vaiku, kuris po truputį prarado savo vaikystę, o kartu su ja - dalelę savęs. „Stora, netikusi, bjauri, nevėkšla, baidyklė“ - štai kokie žodžiai žeidė mažos mergaitės širdį, tarsi trypė ją iš vidaus. Dažnai gražiausių vasaros dienų nematydavau pro viltingose akyse besikaupiančias sūrias ašaras, o  galvoje ūždavo per daug niūrios mintys. Jaučiausi taip, lyg pasaulis vieną dieną būtų ėmęs ir tiesiog pamiršęs apie mano egzistenciją, mano trapią vaiko egzistenciją. Nepasitikėjau žmonėmis, bijojau jų, bet labiausiai bijojau savęs. Nemylėjau savęs. Nekenčiau savęs. Norėjau, kad balsai, taip įkyriai neduodavę ramybės, dingtų. Tuomet pamečiau optimizmą, džiaugsmą bei dalį savęs.
Bet kažkur kelio viduryje, ko gero, visai prieš pat aušrą, sutikau muziką. Iš pradžių viskas vyko itin automatiškai: muzikos mokytojas užduodavo dainą, išmokdavau jos žodžius, o po kiek laiko atlikdavau ją scenoje. Laikui bėgant, šis procesas tapo ne tik malonumu, bet savotišku įpročiu. Negalėdavau praleisti nė vieno mokyklos renginio, scena šaukte manęs šaukėsi. Dar po kiek laiko dainavimas man tapo savotišku pareiškimu - aš čia. aš esu čia. išgirskite mane! Taip pradėjau žmonėms pasakoti apie save: kiekvieną minutę su mikrofonu rankose leisdavau taip, lyg ši būtų viena svarbiausių mano autobiografinio filmo scenų. Tos nepakeičiamos palaimos sekundės bei minutės tapo tai, dėl ko pradėjau gyventi. Daina tapo tuo, be ko negalėjau gyventi. Dainavimas man sugrąžino tai, ką jau anksčiau buvau praradusi - save.
Kai laimė tapo ranka užčiuopiama ir taip saldžiai skani, ėmiau jos nepaisyti. Maniau, jog jos man reikia dar daugiau, dar saldžiau, dar skubiau. Ėmiau ir vėl po truputį grimzti į savo pačios kasamą duobę. Tada į realybę sugrįžau tik kitų nemalonių dalykų, reiškinių dėka. Mažai draugų, vis dar nenugalimi kompleksai bei nesunaikinta baimė. Kai apie tai mąstau dabar, ta baimė, rodos, buvo mano sukurta. Ir dar taip neseniai, taip nelauktai aš sugrįžau į save, sugrįžau į namus ir palaimingą sielos ramybę. Supratau, jog šiame gyvenime turiu būti savimi. Jog, kad ir kiek ilgai bei nesuskaičiuojamai anksčiau reikėjo taikytis, galiu drąsiai, o svarbiausia - garsiai reikšti savo nuomonę, o savo pavardę bei vardą tarti su pasididžiavimu. Jau tada, bežiūrėdama begalinę kino juostą, išmokau pačių svarbiausių, anksčiau praleistų, pamokų.
Gyvenau šia diena, gyvenau pilnai, gyvenau šimtu procentų. Ryžtingai ėjau gatve, aukštai kėliau galvą, šypsojausi praeiviams, o į sceną beveik bėgte įbėgdavau. Atradau daug naujų tiesų, supratau begales dalykų, sutikau gyvenimo mokytojų bei sielos gydytojų. Nors dar prieš keletą mėnesių galvojau, jog per prastai išlaikiau vieną egzaminą, praradau galimybę rinktis norimiausias studijas bei pamečiau svajonę, dabar tik šypsausi savo naivumui.
0:38. Dešiniąją veido pusę šildo lempos šviesa, ant stalo mėtosi skaniausių sausainių pakuotės, o aš, visai nepatogiai drybsodama bendrabučio lovoje, paskutinį kart -oficialiai kaip vis dar vaikas- peržiūrėjau savo filmo juostą. Galbūt jau visos pamokos išmoktos, galbūt jau reikia versti naują lapą, tik aš dar kartą noriu padėkoti jiems, Jam, kitiems, aniems, tretiems - visiems padėjusiems išmokti svarbias man gyvenimo pamokas, padėjusiems ir palydėjusiems ateiti iki čia. Tačiau labiausiai iš visų dėkoju sau, kad net tamsiausioje naktyje, kišenėje netikėtai atradusi žibintuvėlį, nusišviečiau juo kelią šviesios, prožektoriais nušviestos, ateities link.

Su gimtadieniu,




Aš.

Kartais atrodo, kad gyvenimas kaip koks skęstantis laivas. Nei bėgsi nuo denio - vis vien įkrisi į gilią, žydrą, visad alkaną jūrą, nei sėdėsi ir raudodamas pasitiksi bauginantį likimą. Audros debesys virš galvos, o akys ieško vienintelio saulės spindulio, kurio, regis, nematė jau visą šimtmetį. Bet viskas ne taip. Tai yra, ne viskas taip blogai. Kai laivas pradeda grimzti dugnan, protingiausias variantas būtų atsikratyti to sunkaus, žemyn tempiančio ir su juoda giluma siejančio inkaro.
--------------nežinau, ar savo inkaro nusikratyti nusprendžiau vos gimusi, ar ta mintis į galvą atėjo tik dabar, atsivėrus baltą elektroninį lapą. Tik žinau, jog ši mintis jau subrandinta mano organizme, centrinėje bei periferinėje mano nervų sistemose. Juodas metalo gabalas, tempiantis žemyn ir verčiantis prasmegti žemėje, tikriausiai visada buvo labiau mano vaizduotės vaisius nei apčiuopiamas dalykas. Tiksliau tariant, tai nėra aplinkiniai veiksniai: žmonių apkalbos, dar iš vaikystės atsinešti užgauliojimai, niūri visuomenė. Tai, visu šimtu procentų, yra mano asmenybės dalis: mano įsitikinimai, mano charakterio bruožai, mano svajonės ir mano tikėjimas. Kad ir kaip dažnai bereikalingai save graužčiau, šįkart net neabejoju savo kalte. Juk žmonės sako, kad pats susikuri save, o kartu ir savo likimą, gyvenimą. Tais žmonėmis aš tikiu. Tie žmonės kalba pačią tikriausią suknistą tiesą. Todėl vietoj to, kad it savižudė šokčiau iš denio - dabar galvoju, kaip lengviau, kuo mažiau sujudindama visą laivą, galiu nuo jo atskirti inkarą. Visą gyvenimą, o ypač dabar, taip sunkinusį mano plaukimą tolyn. Kadangi pečius slegiantį svorį jaučiu tik aš viena, kas kitas padės jo atsikratyti?
--------------pamirštą optimizmą ir gėrį susikursiu pati. Prisiminsiu kaip šypsotis ir garsiai, užkrečiamai juoktis iš savo klaidų. Atsikratysiu nereikalingos naštos. Atsikratysiu jos po truputį. Pradedant dabar.

Kad vasara baigėsi supratau rugpjūčio keturioliktąją. Tada, kai suvokiau, jog nebepastebiu dienų ir to, kaip jos bėga, kaip didėjimo tvarka keičiasi skaičiukai plėšomo kalendoriaus lapuose. Kai pamačiau, jog vakar keičia šiandien, o šiandieną - rytoj. Kai, rodos, buvęs skaičius 1 tuoj peraugo į 15, 16, 17...20. Kai viskas, ko taip laukiau, jau praėjo ir viską jau išgyvenau; kai nebeliko ko šią vasarą dar laukti. Kai purviną asfaltą vėjas nusėjo savižudžiais pusiau geltonais lapais, kai vėjas nebeglosto veido, o vis greičiau prasideda naktis.



---taigi rugpjūčio keturioliktąją nuplėšiau dar vieną, kiek pageltusį, nereikalingą, kalendoriaus lapą. Po juo skaičius vėl pakeitė pavidalą: plius vienas. Tada greitai mintimis perkračiau šios vasaros akimirkas ir tyliai, gal tik mintyse atsidusau. Nes tai, ko laukiau, jau praėjo...Nes ko dar laukiu, bus tiktai rugsėjy...