Taip, sakau, kad čia visiška mistika.... Sustoji vieną dieną, pasižiūri į kalendorių ir taip maždaug, WHOAH, iš kur čia šitas didelis, nematytas ir netikėtas skaičius.
Nežinau kaip paaiškinti šią
misteriją: pabundi rugsėjo trečiosios rytą, išlipi iš lovos, pirmą kartą gyvenime nuvažiuoji į paskaitas ir tik spalio antrosios savaitės pabaigoje suvoki, kad iš tikrųjų buvai paskaitose.
Jau spalis, jau dešimta ar net vienuolikta diena. Jau esi studentas. Jau. Rugsėjo trečioji vos tik baigėsi, o mes pakeliui į spalio vidurį. Greičiausiai, kad tai nepaaiškinama. Bet vos tik pabudusi po savo adaptacinės transo būsenos labai daug supratau. Jau susitaikiau su nemiegančiomis Vilniaus gatvėmis bei beprotišku eismu, sausakimšu ir dar pilnesniu antruoju troleibusu, bemiegiu bendrabučio gyvenimu, keliomis dešimtimis kalbų aplinkui, su tūkstančiais niūrių ir keliasdešimt švytinčių nepažįstamųjų veidų. Išmokau rytais tyliau ruoši kavą, o prieš užmiegant ignoruoti visus ausį pasiekiančius garsus. Įpratau gatvėje
dažniausiai nesulaukti atsako į šypseną, bet troleibuse vis tiek ieškoti akių kontakto, lengvo žvilgsnių flirto. Įgudau visas sunkiausias italų bei lotynų kalbos taisykles rašyti ir klijuoti ant sienos, virš lovos. Iš naujo įpratau mokytis ir jau beveik - dirbti. Dirbti daug bei kruopščiai. Apskritai, susitaikiau su savo studijų programa, su savo neaiškia ateitimi bei pasiklydusiomis mintimis. Rodos, tai jau pažįstama; viskas stojo į savo vėžes. Po truputį gaunu savo įkvėpimo dozę, kaupiu energiją ir stengiuosi kuo įdomiau, kartu naudingiau ją išnaudoti. Motyvacija užtaisyta, šypsena paruošta, o širdis - gyva.
Labas, spali.
Tas tylus kavos ruošimas... jaučiu, kad kalba sukasi apie bendrabutį...pažįstama :)
AtsakytiPanaikinti