When I look back on my life, it’s not that I don’t want to see things exactly as they happened, it’s just that I prefer to remember them in an artistic way. And truthfully, the lie of it all is much more honest, because I invented it. Clinical psychology tells us, arguably, that trauma is the ultimate killer. Memories are not recycled like atoms and particles in quantum physics. They can be lost forever. It’s sort of like my past is an unfinished painting, and as the artist of that painting, I must fill in all the ugly holes and make it beautiful again. It’s not that I’ve been dishonest, it’s just that I loathe reality.
23:44. Laikrodžiai visame pasaulyje, lyg susitarę darbininkai, nepaliaujamai skuba. Tačiau su jais neskubu aš. Bent jau šią minutę. Atveriu langą į pasaulį ir klausausi triukšmo, kurį jau teko išgirsti, stebiu vaizdus, kuriuos jau teko išvysti; geriu kvapus, kuriuos jau teko uosti bei iš naujo išgyvenu jausmus, kuriuos teko patirti. Tai lyg kino juosta, kuriai nėra pabaigos, todėl visada norisi dar ir dar kartą peržiūrėti visą eigą.
Pirmiausia prisimenu save mažomis rankytėmis įsikibusią į virtuvėje besiilsintį šaldytuvą, kažką garsiai dainuojančią bei šokančią taip drąsiai, lyg ta balta dėžė būtų geras, patikimas dėdė. Ir lentynoje buvo žaislų, o aplink mane kažkur netoliese sukosi keletas kiemo draugų. Šypsojausi, nesirūpinau, kaip atrodau, bėgiojau miestelio gatvelėmis ir negailestingai, per vaikišką energingumą bei neapdairumą, žalojau sau kelius. Bet kažkada apsiniaukė dangus ir saulę uždengė pilkuma. Tapau vaiku, kuris po truputį prarado savo vaikystę, o kartu su ja - dalelę savęs. „Stora, netikusi, bjauri, nevėkšla, baidyklė“ - štai kokie žodžiai žeidė mažos mergaitės širdį, tarsi trypė ją iš vidaus. Dažnai gražiausių vasaros dienų nematydavau pro viltingose akyse besikaupiančias sūrias ašaras, o galvoje ūždavo per daug niūrios mintys. Jaučiausi taip, lyg pasaulis vieną dieną būtų ėmęs ir tiesiog pamiršęs apie mano egzistenciją, mano trapią vaiko egzistenciją. Nepasitikėjau žmonėmis, bijojau jų, bet labiausiai bijojau savęs. Nemylėjau savęs. Nekenčiau savęs. Norėjau, kad balsai, taip įkyriai neduodavę ramybės, dingtų. Tuomet pamečiau optimizmą, džiaugsmą bei dalį savęs.
Bet kažkur kelio viduryje, ko gero, visai prieš pat aušrą, sutikau muziką. Iš pradžių viskas vyko itin automatiškai: muzikos mokytojas užduodavo dainą, išmokdavau jos žodžius, o po kiek laiko atlikdavau ją scenoje. Laikui bėgant, šis procesas tapo ne tik malonumu, bet savotišku įpročiu. Negalėdavau praleisti nė vieno mokyklos renginio, scena šaukte manęs šaukėsi. Dar po kiek laiko dainavimas man tapo savotišku pareiškimu - aš čia. aš esu čia. išgirskite mane! Taip pradėjau žmonėms pasakoti apie save: kiekvieną minutę su mikrofonu rankose leisdavau taip, lyg ši būtų viena svarbiausių mano autobiografinio filmo scenų. Tos nepakeičiamos palaimos sekundės bei minutės tapo tai, dėl ko pradėjau gyventi. Daina tapo tuo, be ko negalėjau gyventi. Dainavimas man sugrąžino tai, ką jau anksčiau buvau praradusi - save.
Kai laimė tapo ranka užčiuopiama ir taip saldžiai skani, ėmiau jos nepaisyti. Maniau, jog jos man reikia dar daugiau, dar saldžiau, dar skubiau. Ėmiau ir vėl po truputį grimzti į savo pačios kasamą duobę. Tada į realybę sugrįžau tik kitų nemalonių dalykų, reiškinių dėka. Mažai draugų, vis dar nenugalimi kompleksai bei nesunaikinta baimė. Kai apie tai mąstau dabar, ta baimė, rodos, buvo mano sukurta. Ir dar taip neseniai, taip nelauktai aš sugrįžau į save, sugrįžau į namus ir palaimingą sielos ramybę. Supratau, jog šiame gyvenime turiu būti savimi. Jog, kad ir kiek ilgai bei nesuskaičiuojamai anksčiau reikėjo taikytis, galiu drąsiai, o svarbiausia - garsiai reikšti savo nuomonę, o savo pavardę bei vardą tarti su pasididžiavimu. Jau tada, bežiūrėdama begalinę kino juostą, išmokau pačių svarbiausių, anksčiau praleistų, pamokų.
Gyvenau šia diena, gyvenau pilnai, gyvenau šimtu procentų. Ryžtingai ėjau gatve, aukštai kėliau galvą, šypsojausi praeiviams, o į sceną beveik bėgte įbėgdavau. Atradau daug naujų tiesų, supratau begales dalykų, sutikau gyvenimo mokytojų bei sielos gydytojų. Nors dar prieš keletą mėnesių galvojau, jog per prastai išlaikiau vieną egzaminą, praradau galimybę rinktis norimiausias studijas bei pamečiau svajonę, dabar tik šypsausi savo naivumui.
0:38. Dešiniąją veido pusę šildo lempos šviesa, ant stalo mėtosi skaniausių sausainių pakuotės, o aš, visai nepatogiai drybsodama bendrabučio lovoje, paskutinį kart -oficialiai kaip vis dar vaikas- peržiūrėjau savo filmo juostą. Galbūt jau visos pamokos išmoktos, galbūt jau reikia versti naują lapą, tik aš dar kartą noriu padėkoti jiems, Jam, kitiems, aniems, tretiems - visiems padėjusiems išmokti svarbias man gyvenimo pamokas, padėjusiems ir palydėjusiems ateiti iki čia. Tačiau labiausiai iš visų dėkoju sau, kad net tamsiausioje naktyje, kišenėje netikėtai atradusi žibintuvėlį, nusišviečiau juo kelią šviesios, prožektoriais nušviestos, ateities link.
Su gimtadieniu,
Aš.
sveikinimai (ne tik su gimtadieniu), sypt:)
AtsakytiPanaikintinuoširdžiai dėkoju:}
Panaikinti