„Prašiau Marijos, meldžiausi, kad Ji man tik parodytų, kad duotų savo akimis pamatyti. O ji man ir davė, dar ir kaip. Mačiau, kaip jis kombainą palieka ant kalnelio, prie medžių. Atseit, pas seserį eis. Aš dar kiek palaukiau namie būdama, o tada keliu tavo mamą: „Kelkis, mažiuke, eisim“. Paėjom kiek keliu su tavo mama, maža ji dar buvo, matom, kad tėvas pas ją prie lango palinkęs, iš miego ją kelia. Mes nuėjom kur prie obelų, sodely, ir sėdim, laukiam. O aš drebu visa, taip drebu. Po kiek laiko išeina jis. Visą mano riksmą ir ta namie būdama girdėjo. Aš kiek galvoju apie savo gyvenimą...nekenčiau aš jo, NEKENČIAU. Niekada jis manęs neapgynė, niekada neužstojo. Amžiną atilsį dabar jam...“.
„Bet kas padaryta, tas padaryta“.
„Taip, kad padaryta, tas padaryta“.

Ir lyg ašaros akyse rinktis pradeda, kai darkart mintyse perkratau močiutės pasakojimus, lyg susimąstau. Beklausant jos tik linksėjau galva, nes, tiesą sakant, neturėjau ką pasakyti. „Visą gyvenimą tiek kentėjau...“ - argi galima čia dar paguodos žodį atrasti? „Močiute, bet dabar viskas gerai, gali ramiai gyventi“? Argi tai būtų tiesa? Deja, už tą praeitį baisesni tik prisiminimai apie kiekvieną išrėktą žodį, negražų vardą, apie neapgintą orumą ir garbę, apie mirusius, gal niekad taip ir neužgimusius jausmus, apie visus kluptelėjimus plačiam kely, nelaimingas akimirkas, naivumą. Jų aš nenuneigsiu, nepaslėpsiu, neatimsiu ir nepaskandinsiu kur nors srauniam upely. Ne. Mano močiutė kol gyva kiekvieną naktį galvos apie savo nelaimingą gyvenimą. O aš tik būsiu šalia ir klausysiuos. Tik klausysiuosi. Nes kai ji sako, jog svarbiausia „kad jis tave mylėtų, kad būtų geras“, ji tai žino. Aš jokiu būdu negaliu pakeisti jos istorijos, sugrąžinti jai praeities ir pasakyti, kad ji viską darytų kitaip, bet juk galiu kurti savo ateitį tokią šviesią, kad ir mano močiutė, nakčiai išjungusi lempas, matytų tą šviesą, kuri veda mane tolyn. Galiu dalintis savo džiaugsmu ir savo šypsena, dovanoti savo apkabinimą, bučinį į skruostą ar ranką. Galiu tiesiog pasakyti „esu laiminga, man gera“ ir jai to užteks. Ji džiaugsis, ji manimi tikės. Tikės mano ateitimi, mano laime, sėkmingu likimu. Bent tiek tikėjimo galiu jai duoti. Juk kai žmogus tikrai gyvena dėl kitų - savo vaikų, anūkų, proanūkių - nieko daugiau jam nebereikia, tik jų laimės, kuri kiek sušildytų ir jos sudaužytą širdį.

“I think everything in life is art. What you do. How you dress. The way you love someone, and how you talk. Your smile and your personality. What you believe in, and all your dreams. The way you drink your tea. How you decorate your home. Or party. Your grocery list. The food you make. How your writing looks. And the way you feel. Life is art.”

—	Helena Bonham Carter

my baby lives in shades of blue, blue eyes and jazz and attitude, he lives in California too, he drives a Chevy Malibu

arba vasara

ir visgi kiek nedaug tereikia iki laimingos, gražios akimirkos, kai gali sau pasakyti: viskas n u o s t a b u. iki šypsenos užtenka karšto dušo, saldžios braškės, ankstyvo ryto saulės, pusvalandžio bėgimo, Sex and The City sezono. o tam išsvajotajam gyvenimui - kai šypsena tik labai retais atvejais nulipa nuo lūpų - nereikia materialių dalykų. svarbiausia ramybė ir taika su savimi pačiu. kiekvieną kartą pamiršusi suirzti dėl savo trūkumų pajaučiu, kaip širdis ramiau krūtinėj plaka.

-Kai buvau jaunas, kad ir keliaudavau, pasiimdavau tris daiktus: motinos nuotrauką, Roberto Bernso eilėraščių tomelį ir mieliausią Kvinslende aviganį šunytį,- porino Bliujis. -Šunytis padvėsė, aš išmokau visus eilėraščius atmintinai, o nuotrauka tiesiog išbluko. Bet vis dar galiu pašvilpauti dainelę, kurią šuo labiausiai mėgo, ir kada panorėjęs padeklamuoti daugybę eilėraščių. Kurią nors dieną vėl pamatysiu motinos veidą, kai ji ateis išsivesti mane namo. Taigi dabar man nieko daugiau nereikia, tik šio vežimo. O jeigu ir jis dingtų, juk vis tiek turėčiau kojas, ar ne? 

Šio žilstelėjusio senio veidas buvo be jokios išraiškos, o gyvenimas - be jokių daiktų. Bet jis buvo radęs sielos ramybę. Bliujis neturėjo gyvenimo misijos, vos keletą poreikių. Jis keliavo nuo ūkio prie ūkio, priimdamas visa, kas nutikdavo kelyje. 

„Žavios melagystės“ Emilie Richards

 

 

if you’re thinking of letting me go then it’s time that you do

Šia gamtos ramybe norėčiau pasidalinti su visais užsiėmusiais, skubančiais XXI amžiaus žmonėmis. Norėčiau, kad visi galėtų bent trumpam ištrūkti į lauką ir pasiklausyti, pažiūrėti; velniop, bent pakvėpuoti!

Dar taip šviesu, o danguj kabo mėnulis; nei apvalus, nei nukąstas; kažkoks neaiškus;

tvora laipioja katė;

keliu laksto vaikai, vienas jų važiuoja dviračiu, kažkuris švepluoja;

toliau pievoj girdžiu karves; loja šunys;

bet gražiausias man beprotiškas, įsimylėjęs, čiulbantis paukštis, kurio nematau; jį girdžiu.