galim verkti čia ašaromis apsipylę, bet su šypsena laukiam, kas dar atsitiks

Šįkart trenkėme durimis ir išėjome sušukę valio, sudainavę ilgiausių metų ir viską aplaistę šampanu. Daužėm taures, kad lydėtų sėkmė; daužėme butelius, kad ji ateitų didelė ir jos būtų daug. Apsikabinome, bučiavomės, laikėmės už rankų, dėkojome ir sveikinome - buvom draugais. Iškėlę rankas į viršų rėkėm visa gerkle, nuo kaktų valėmės prakaitą ir plojom. Trypėm kojomis, šokom basi, šokom laisvi, šokom, buvom kaip niekada gyvi. Niekas neverkė, niekas nesigailėjo. Visi tik judėjo pirmyn, lingavo į muzikos ritmą, šypsojosi ir buvo dėkingi. Leidom popierinius lėktuvėlius, šokome aukštyn, garsiai ir daug juokėmės. Atitrūkom nuo kažkokių labai sunkių, įsivaizduojamų ir per daug iškeiktų grandinių. Gal pirmą kartą per visus tuos metus vienas kitam nusišypsojo nepažįstami, gal pirmą kartą kažkas kartu šoko, pirmą kartą apsikabino arba paskutinį kart pasisveikinę pasibučiavo. Dieną, vakarą ir iki pat ryto nejautėm nė vieno lašo kartėlio, paniekos, nenuoširdumo. Per tą naktį, po velnių, vieną suknistą naktį, iš liepos dvyliktosios į tryliktą, per vieną naktį suaugom ir subrendom. Girti ar tik įkaušę, bet visi euforijoje ėjom pasitikti saulės. Kas kartu, kas atskirai, bet visi gaudėm už rūko ir minkštų debesų pasislėpusią saulę.

---o šiandien man labai gera. Euforija po ilgos nakties nesibaigia. Džiaugiuosi, kad buvau, pažinau, pamačiau, nusišypsojau, apkabinau, pabučiavau, pasveikinau, padėkojau. Gal šampano taurę sudaužiau netyčia, o gal linkėdama visiems laimės ir sėkmės. Ant kojų šiek tiek žaizdelių, bet argi kažkas skundžiasi? Nesigailiu NIEKO, kas nutiko mano, mūsų išleistuvių naktį. Darkart visiems ačiū.

Tegul sėkmė mus persekioja.

do you think we'll be in love forever a.k.a kavalovoje turns 1

Lygiai prieš metus atidariusi blogspot'ą nusprendžiau, jog esu pasiruošusi čia grįžti. Grįžti? Prieš KL turėjau n skaičių blog'ų. Visi buvo užrakinti, ištrinti ar kitaip užmiršti mano pačios. Bet grįžau, nes tuomet turėjau pasakyti daugiau nei mano širdis ir smegenys galėtų išlaikyti. Tuomet, tiesą sakant, neturėjau su kuo kalbėtis. Na, su mama, kuriai tikrai nepasakočiau visų pikantiškų detalių iš savo paaugliško bei dramatiško gyvenimo. Nors, ironiškai, ta vasara tapo pati nuostabiausia mano gyvenime. Kai sukūriau KL buvau nusiminusi ar netgi labiau pikta. Nežinau, kaip greitai - po dienos ar po savaitės - viskas daugmaž susitvarkė, stojo į savas vietas ir aš nevaržydama savęs toliau liejau mintis bei susikaupusius jausmus baltame, elektroniniame fone. Dabar jau lygiai metus sėdžiu čia ir svarstau, ar kas nors, skaitydamas mano blog'ą, jame randa kažką daugiau nei tuščius, banalius, juodai išspausdintus žodžius bei jų junginius; ar kas nors sukuria istorijas įkeltoms nuotraukoms; ar klausosi įkeltų dainų prieš miegą; ar kam nors įdomu, ar jie pavydi. Kad ir kaip ten būtų, rašau čia tam, kad man būtų lengviau. Ir galbūt todėl, kad slapčia tyliai viliuosi, jog mano išgyvenimai arba tiesiog išlietas pyktis kažkam padės, suteiks stiprybės...įkvėps. Ačiū, kad jūs čia. Bet net jei jūsų nebūtų - kavą lovoje vis tiek gerčiau.

they'll forget your name soon and won't nobody be to blame but yourself

what do you think my brain is made for, is it just a container for the mind

Naktimis juokiasi sielos. Mėnulis šypso juodoms ir purvinoms, suteptoms ir šlapioms gatvėms. Iš namų bėga vienišos arba per daug mylimos katės, o kai kuriuose languose negęsta šviesa. Naktimis mano siela išeina pasivaikščioti kažkur link debesų, virš balkono, miegančio miesto, aukščiau namo stogo. Naktimis mes klausomės Lanos Del Rey ir jos balse randame kažką daugiau nei  nostalgiją. Naktimis ir mes bėgame kaip tos liūdnos katės, tik mes kuriame laužus, klausomės gitarų ir traukiame beviltiškas dainas, lyg vandenį dalijamės alkoholį. Naktimis miršta klausimai ir atgimsta, gimsta, susikuria atsakymai. Naktimis skaičiuojame žvaigždes ir norime, kad greta esantis žmogus šalia liktų šiek tiek ilgiau nei jam derėtų. Naktimis tikime draugyste, meile, aistra, įkvėpimu, kartais net gyvenimu. Dažniau gyvenimu. Naktimis aš spėlioju, kaip atrodo tavo langas, ar jame dar šviesu, ar užtrauktos užuolaidos, ar jos apskritai kabo. Sielos nemiega naktį? Sielos naktį gyvena. Miršta kūnai, gula kūnai, susilieja kūnai ir juokiasi sielos. 

just grab somebody, no leaving this party with nobody to love

---- aš kvėpuoju tavo panaudotu ir lauk išspjautu oru. Džiaugiuosi, kad, kitaip nei gražiausi žiedai, tu nevykdai fotosintezės. Vietoj to, sukeli šimtus nenutrūkstamų reakcijų mano kūne. Iš proto varo tavo bedugnės gylio akys, vedančios mane slapčiausiais ir purviniausiais tavo sielos koridoriais. Kartą jau pamišau dėl tavo odos kvapo, dėl tavo kaklo karščio ir lūpų akiplėšiškumo. Pasidaviau tavo blakstienų išlinkimui ir antakių rimtumui. Vis dar netikiu, kaip, po velnių, nesi gamtos dalis, nes ji - dalis tavęs, jos dėsniai paklūsta ir tarnauja tau. Dažnai sapnuoju tavo arimų juodumo plaukus ir vėjo greičio mirksnius. Numirt galėčiau (tikriausiai) dėl tos fizionomijos ir to nepalenkiamo charakterio. Supančiojai mane, kaip neregę vedei šalia savęs ir saugojai nuo dūžtančio pasaulio. Deja, pasiėmei sau mano sielą, nors tau net nesipriešinau. O šiandien, rašydama romanus ir eiles apie tave, niūniuodama dainas ir rašydama rapsodijas, į jas sudedu viską, ko jau neturiu, ką iš manęs jau atėmei.

---- bet gražiausia mūsų istorijoje tai, kad tave tokį aš sau susigalvojau. Ir atimi iš manęs tik tai, apie ką nė nesvajoju. O tu - neegzistuoji.

here comes the sun

Visada ieškojau bent kruopelytės cukraus savo gyvenimui pagardinti. Norėjau, kad jis būtų bemaž tobulas. Visada savo padėtį lyginau su kitų žmonių padėtimi, jų gyvenimu. Laimę matavau neaiškiais vienetais. Galvodavau, kad kiti, nenaudėliai, turi viską.
Stop.
Bet viską turiu aš. Kai apsidairai, pasižiūri į lentynėles širdyje, perkratai mintis, supranti - ilgai lauktas ir trokštas gyvenimo cukrus buvo čia visą laiką. Pasirodo, ne toje lentynoje jo ieškojau. Gavau tiek, kiek sugebėsiu išnaudoti. Gavau tai, ko man labiausiai reikia. Buvau ir aplankiau vietas, kurių neaplankyti tiesiog neįmanoma, o likusios, neatrastos,- tolimesnei ateičiai. Taip, kartais kažko velniškai trūksta. Norėtųsi daugiau popierinių piniginėje ir skudurinių spintoje. Tenka susitaikyti su tuo, kad niekada nenustosime trokšti ir siekti daugiau, daugiau, daugiau. Tokie jau gimėme.
Bet ką gi, iPod'as pakrautas, Amy Winehouse balsas šiam vasariniam vakarui suteikia šiek tiek dramos, knyga šalia, saulė dar nenusileidusi, šildo kojas. Braškės nuskintos, koncertas atšoktas, alus išgertas, vairavimo pamokos prasideda rytoj, šimtai planų jau tuoj nuguls į baltą popierių.
Gal visiems aplink tik tiek mažai ir tetrūksta? Gryno oro gurkšnio, kaklą glostančio vėjo, The Beatles muzikos ir stipraus spyrio subinėn? Už tą neblaivų, nepateisinamą, pesimistišką požiūrį. Velniop kitus ir velniop dvejones. Šiai vasarai užrakinam ir išmetam jas kur nors į jūros gilumą, laukų tuštumą. Pasileiskim ir bėkim vasaros keliu, nežiūrėkim atgal ir nežiūrėkim į šonus.
Tai, atrodo, sakiau, cukraus trūksta?