kava lovoje

---- aš kvėpuoju tavo panaudotu ir lauk išspjautu oru. Džiaugiuosi, kad, kitaip nei gražiausi žiedai, tu nevykdai fotosintezės. Vietoj to, sukeli šimtus nenutrūkstamų reakcijų mano kūne. Iš proto varo tavo bedugnės gylio akys, vedančios mane slapčiausiais ir purviniausiais tavo sielos koridoriais. Kartą jau pamišau dėl tavo odos kvapo, dėl tavo kaklo karščio ir lūpų akiplėšiškumo. Pasidaviau tavo blakstienų išlinkimui ir antakių rimtumui. Vis dar netikiu, kaip, po velnių, nesi gamtos dalis, nes ji - dalis tavęs, jos dėsniai paklūsta ir tarnauja tau. Dažnai sapnuoju tavo arimų juodumo plaukus ir vėjo greičio mirksnius. Numirt galėčiau (tikriausiai) dėl tos fizionomijos ir to nepalenkiamo charakterio. Supančiojai mane, kaip neregę vedei šalia savęs ir saugojai nuo dūžtančio pasaulio. Deja, pasiėmei sau mano sielą, nors tau net nesipriešinau. O šiandien, rašydama romanus ir eiles apie tave, niūniuodama dainas ir rašydama rapsodijas, į jas sudedu viską, ko jau neturiu, ką iš manęs jau atėmei.

---- bet gražiausia mūsų istorijoje tai, kad tave tokį aš sau susigalvojau. Ir atimi iš manęs tik tai, apie ką nė nesvajoju. O tu - neegzistuoji.