god makes no mistakes

O jums nebūna taip, kad einate einate ir pamirštate, kur ir kodėl ėjote?

Aš kartais pamirštu, kokios mano svajonės. Kur dingo naktys, kai ant pagalvės padėjusi galvą, kurdavau planus ateičiai? Kur mano ryžtas, kur mano viltis ir panašūs dalykai? Net ir pats paprasčiausias naivumas -viskas yra įmanoma/nieko nėra neįmanomo- kažkur pasislėpęs. Dar prieš pusmetį, kai nežinojau, ko iš savęs noriu, numodavau į tai ranka ir tik pasakydavau kam puse šypsenos: viskas ok. Tačiau dabar tai jau gąsdina. Noriu kažkokio pagrindo, kažkokios sienos į kurią galėčiau atsiremti, kuri neleistų man pargriūti vėjų mėtomai ir vėtomai. Noriu kažko.
Nežinau ko.

Ko?
Kaip sužinot?

Nelabai moku gaminti, nelabai žinau, kaip elgtis su dauguma maisto produktų, bet kartais nesudeginu blynų ir norėčiau juos kepti kam nors. Kam nors, kas nebijos paimti pirmą blyną ir jo paragauti - o gal jis net nevalgomas, gal jis užnuodytas. Kam nors, kas juoksis iš to, kad įdėjau per daug cukraus, kas vis tiek ims antrą blyną ir valgys toliau.
Nelabai moku lovoje miegoti tik vienoje pusėje, nesivartydama ir nesispardydama, bet vis tiek norėčiau lova kartais pasidalinti su kuo nors. Su tuo, kas nepyktų, kad įspyriau, kad pasiėmiau visas pagalves ir antklodę. Su tuo, kas miegančią mane pastumtų prie lovos krašto, kas paglostytų plaukus, o pabudęs juoktųsi iš mano aptinusio, užsimiegojusio veido.
Nemoku kalbėti apie perskaitytas knygas, nemoku jų pasakoti ir apibendrinti, bet visgi dėl ko nors galėčiau pasistengti. Galėčiau skaityti garsiai, galėčiau žiūrėti, kaip skaito tas kas nors. Tas, kuris juoktųsi iš to, kai knygos priverčia mane verkti, bet tikėtų, kad jų tokia stipri galia. Tas, kuris pasakotų man apie tai, kaip nemėgsta skaityti, o aš juokčiausi ir pasakočiau apie pačias blogiausias perskaitytas knygas.

Ir norėčiau, ir svajoju, ir taip jau gana ilgai. Bet tada suprantu, kad neverta nei laukti, nei tikėtis, nes kažkada taip ir bus. Kai būsiu sena, o gal po penkerių metų, gal pirmus blynų neprisvilinsiu jau kito mėnesio viduryje. Man patinka kurti scenarijus ir tūkstančius kartų juos kartoti galvoje, įsivaizduoti, kaip gyvena kiti ir kaip norėčiau gyventi aš. Man patinka viską ir visus lyginti, svarstyti, kodėl kas kaip gyvena. Esu maža gyvenimo žaidėja. Literally, kažkokia tai įdomesnė scenarijų autorė.


Cha.

Nežinau, ar yra kas gražiau už patį pirmą sniegą, už pirmas snaiges. Netgi kai jos ištirpsta, praryja pačios save, nespėjusios paliesti pilkos žemės. Gal nėra, gal nesugalvoju, bet tikiu, kad nėra. Didelės, bet dar labai trapios, snaigės krito man ant delno, ant praeivių plaukų. Gražu. Tuoj gruodis, tuoj Kalėdos. Aš noriu mandarinų ir imbierinių sausainių. Noriu užstrigti virtuvėje ir iškepti ką nors skanaus, noriu papuošti eglutę ir būti su šeima. Tiek šiems metams, daugiau - nieko (nei noriu, nei reikia).

Gal tik knygą vieną kitą perskaityti.
Ir viskas.

Man gera, aš laiminga.

Iš pradžių išsigandusi mąsčiau, kad susirgau kažkokia pavojinga skundimosi liga: kiekviename pokalbyje nepajausdama įterpdavau ištrauką iš 'blogas pasaulis/gyvenimas/mėnuo' litanijos. Ogi paskui, beveik mėnesiui praėjus (kaip baisu įvardinti tokį ilgą laiko tarpą), supratau, kad aš - ne viena. Gal kartu visi mes ir dalijamės tuo nuodingu virusu, bet vis ne po vieną - vis smagiau.

Iš tikrųjų man nepatinka skųstis, nepatinka sulaukti kažkokių paguodos žodžių - man jų nereikia. Nekenčiu skųstis.... Bet kai netyčiom pradedu skleisti negatyvą ir giliai viduje susikaupusį pyktį bei liūdesį, pajuntu, kad kaskart jo lieka vis mažiau. Taip, nesąžininga kitų, turinčių klausytis mano raudų, atžvilgiu, bet kam kitam išsirėkti? Kas kitas palinksės man galva, lieps tučtuojau nutilti ar primins, kad viskas laikina?

Gyvenam šalia vienas kito, vieni su kitais ir nebemokam būti vieni. Ir todėl tik pasikalbėjusi su savo draugėmis galiu ramiai atsikvėpti - aš ne viena. Viskas gerai, kitiems irgi neaišku, ką jie veikia, ką dar veiks, kokie jų tikslai ir kodėl būtent tokios jų svajonės. Gal negražu ir nederėtų taip sakyti, bet man truputį gera žinoti, kad visi esam tiek sutrikę ir pasiklydę.

forever young, forever inlove

Praėjus beveik trims rugsėjo - spalvoto, gražaus - savaitėms, labai gera nenueiti į penktadienio paskaitą, praleisti choro repeticiją ir ketvirtadienio dienos šviesoje susikrauti daiktus - lėkti pas mamą! Prikirsti naminio kugelio, su močiute prisivalgyti saldumynų, o paskui penktadienio rytą su kava praleisti lovoj. Nes kuo toliau, tuo lengviau suprantu, kad maži dalykai - mano gyvenimas.