Ir tu ne man. Ir aš ne tau. Ir mūsų pasauliai sukasi panašiu ritmu, bet taip niekad ir nepriartėja. Tai kaip mėnulio fazės: pilnatis, o tada jis vis tuštėja, jo nedaug, jis beveik dingsta, tada vėl auga. Nėra pastovumo, nėra ramybės. Vaikščiočiau su tavim naktimis ir virš galvų šnarėtų medžiai, o upė plautų tas tylos akimirkas, kurios ir taip tokios jaukios.
Ir visgi aš kuriu dramas. Aš išspaudžiu ašarą, nes viskas per gerai, graužiuosi, nes kažko trūksta, nes tu palieki kažkokias neužlopytas skyles mano sieloj; tu iš naujo atveri žaizdas ir aš pati pilu ant jų druską. Aš noriu romantikos ir pati ją griaunu. Žiūriu į dangų ir ten žvaigždės nebe tokios ryškios. Ir visko trūksta. Trūksta laiko, trūksta proto ir noro.
Man patinka tylėti.
Aš mieliau tyliu, mąstau ir slepiu, kol galiausiai stiklinė persipildo ir viskas išsilieja. Bet išsilieja tyliai, nepastebimai. Nei ašarų matai, nei mintis girdi - tau nieko.
Ir vos paimi už rankos - pasaulis vėl krenta po kojomis. Ir noriu rėkt ir murkti kaip storas katinas. Bet to mažai. Visada gali būti daugiau: blogiau, geriau, skaudžiau, smagiau, garsiau. Dramatiškiau.
Aš viena iš tų, kurios susikuria problemas, nes tikrųjų problemų niekad nematė ir nepažįsta.
Ir visgi.
Gal ir tu man. Ir gal aš tau.
Duokit vilties, dar vieną vasaros vakarą ir balto vyno. Ir dangų.
Nors aš ir dabar laiminga.

lengvas būdas mesti rūkyti 2.0

arba kaip neįsimylėti

1. nueini į pirmą pasimatymą, už kavą moki pati, visą laiką dėl to pyksti ir nesistengi bendrauti beigi sudaryti gero įspūdžio
2. nueini į antrą pasimatymą, už tavo alų sumoka, susikeli kojas jam ant kojų
3. darote pižamų vakarėlius dviems
4. pradedi mąstyti, kada galėtų įvykti įsimylėjimas
5. nebemąstai, vėl mąstai, nebemąstai
6. neįsimyli

Grįžti pas mamą. Šaldai šampaną. Ant sienos besileidžiančios saulės šešėlis. Ant stalo – trys tuoj atsimerksiančios tulpės. Gyvenimas.

let's dive, sink and drown in devotion

Ir viskas vis tik beprotiškai priklauso nuo to, kokią perspektyvą renkiesi

Būna, kad save nustebinu.

Galvoju, kad kažkas blogai, kad tuoj tuoj turėsiu, t.y. prisistumsiu, priežastį verkti troleibuse ir pateisinimą išsilieti ant visiškai niekuo dėtų žmonių. Bet imu ir įrodau, net ne pasakau, tikrai įrodau, kad gali būti nepalyginamai blogiau. Ir 19 valandą pirmadienį susizgribusi, kad ničnieko doro nenuveikiau, pagriebiu darbų sąrašą ir tiesiog pradedu. Su pertraukėlėmis, su scrollinimu feisbuke, bet pradedu. Ir išbraukiu visus ten buvusius, atrodo baisius, darbus ir užverčiu lapą su mintimi, kad ramiai galėsiu eiti miegoti. Taip, jei būčiau susiėmusi dar dienos metu, galėjau nuveikti kur kas daugiau, bet juk padariau viską, ką buvau suplanavusi. Viskas gerai. Ir tada susimąstau apie tai, kad ne pasaulio pabaiga, kai dvi rankinės, ir tos, for fuck's sake, pavedė ir suplyšo. Beveik tuo pat metu. Viskas ok. Ir kodėl turėčiau parintis ir raukytis, kai po žiemos sezono išsitraukusi mylimus, nors ir nunešiotus, džinsus, atrodau puikiai? Ir net blakstienų nepadažiusi tušu atrodau pakenčiamai.

Prieš miegą nustebinau save ir padovanojau sau ramesnę galvą, švaresnes ir lengvesnes mintis. Pavasaris, nors ir su sniegu, yra pavasaris.

Chill, Aušra

i promise to breathe on purpose and fall in love without fear

 kai pamirštu savo resolutionus, randu tokius. universalius.

nothing for you, whore...

...arba Kalėdos, kai nustojau tikėti stebuklais.

Šias Kalėdas (14:08, diena vos spėjo įpusėti, o aš jau sėdžiu visiškam emociniam dugne) man norisi tik verkti ir laukti, kada jos baigsis. Na, nėra viskas taip blogai, kad reikėtų verkti, bet aš noriu ir viskas. Jokių paaiškinimų.
Ironiška, bet prieš keletą dienų galvojau rašysianti postą apie tai, kaip šios Kalėdos bus kitokios, nes smarkiai (o gal tik man taip atrodo) pasikeitė mano požiūris. Trumpai tariant, man labai patinka dovanoti dovanas, tačiau lygiai taip pat labai mėgstu ir jas gauti. Visad taip buvo, nuo pat vaikystės - užaugau žinodama, kad dovanos yra a must, neatskiriama Kalėdų dalis. Šiais metais visiškai nejaučiau pakilios, šventinės nuotaikos: neklausiau kalėdinių dainų, nesišypsojau praeiviams eidama gatve, nesvajojau, ką norėčiau rasti po Kalėdų egle, o pirkdama dovanas nesijaučiau kaip mažoji Kalėdų Senelio padėjėja. O gaila. Betgi nieko nepadarysi, nuotaika tiesiog nepavyko užsikrėsti - tikiuosi, kad kitais metais viskas vėl sugrįš į savas vėžias. Anyway, šiais metais pasakiau sau: nenoriu gauti jokių dovanų. Vietoj to noriu, kad Kalėdas sutiktų visa šeima, visi sveiki ir visi laimingi.
Ir štai ta didžioji likimo ironija: kelios dienos prieš Kalėdas - brolis paguldomas į ligoninę. Na tiek to, juo, vargšu, ten pasirūpins, viskas bus gerai. Be abejo, gaila, liūdna, ne tik dėl to, kad nepasimatysim ir neapsikabinsim, bet ir dėl to, kad ji ten bus vienas. Kūčių vakarą ir per Kalėdas.
Neprarandu vilties ir su kiek mažiau surūgusiu veidu laukiu Kūčių vakaro, padedu mamai paruošti stalą, netgi nueinu į bažnyčią (!). Viskas gerai.
Kalėdų rytą t.y. šiandien mane pažadina svetimų žmonių balsai. Praeina kiek laiko, kol suprantu, kas vyksta. Močiutė išvežta į ligoninę. Iki pat pietų sėdžiu namuose viena. Jeigu kiek šventinės nuotaikos ir buvo užgimę manyje, dabar jos nebeliko, ji išrauta su visomis šaknimis.
Jeigu tai ne pati Kalėdų Dvasia man spjovė į veidą, nežinau kas dar tai galėjo būti. Gal karma. Vėlgi, ironiška, nes visą gruodžio mėnesį bandžiau būti kiek įmanoma geresnė, stengiausi ištiesti ranką tiems, kam jos reikėjo. Kaupiau karmos taškus. O Kalėdoms štai ką gaunu dovanų - šią tragikomediją ir gražiai įpakuotą, po Kalėdų eglute pakištą, nusivylimą.


Tikiuosi, kad bent jau kaitindama vyną nenusideginsiu rankų. Ar veido.

Ho ho ho!