Būna, kad save nustebinu.
Galvoju, kad kažkas blogai, kad tuoj tuoj turėsiu, t.y. prisistumsiu, priežastį verkti troleibuse ir pateisinimą išsilieti ant visiškai niekuo dėtų žmonių. Bet imu ir įrodau, net ne pasakau, tikrai įrodau, kad gali būti nepalyginamai blogiau. Ir 19 valandą pirmadienį susizgribusi, kad ničnieko doro nenuveikiau, pagriebiu darbų sąrašą ir tiesiog pradedu. Su pertraukėlėmis, su scrollinimu feisbuke, bet pradedu. Ir išbraukiu visus ten buvusius, atrodo baisius, darbus ir užverčiu lapą su mintimi, kad ramiai galėsiu eiti miegoti. Taip, jei būčiau susiėmusi dar dienos metu, galėjau nuveikti kur kas daugiau, bet juk padariau viską, ką buvau suplanavusi. Viskas gerai. Ir tada susimąstau apie tai, kad ne pasaulio pabaiga, kai dvi rankinės, ir tos, for fuck's sake, pavedė ir suplyšo. Beveik tuo pat metu. Viskas ok. Ir kodėl turėčiau parintis ir raukytis, kai po žiemos sezono išsitraukusi mylimus, nors ir nunešiotus, džinsus, atrodau puikiai? Ir net blakstienų nepadažiusi tušu atrodau pakenčiamai.
Prieš miegą nustebinau save ir padovanojau sau ramesnę galvą, švaresnes ir lengvesnes mintis. Pavasaris, nors ir su sniegu, yra pavasaris.
Chill, Aušra
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą