i promise to breathe on purpose and fall in love without fear

 kai pamirštu savo resolutionus, randu tokius. universalius.

nothing for you, whore...

...arba Kalėdos, kai nustojau tikėti stebuklais.

Šias Kalėdas (14:08, diena vos spėjo įpusėti, o aš jau sėdžiu visiškam emociniam dugne) man norisi tik verkti ir laukti, kada jos baigsis. Na, nėra viskas taip blogai, kad reikėtų verkti, bet aš noriu ir viskas. Jokių paaiškinimų.
Ironiška, bet prieš keletą dienų galvojau rašysianti postą apie tai, kaip šios Kalėdos bus kitokios, nes smarkiai (o gal tik man taip atrodo) pasikeitė mano požiūris. Trumpai tariant, man labai patinka dovanoti dovanas, tačiau lygiai taip pat labai mėgstu ir jas gauti. Visad taip buvo, nuo pat vaikystės - užaugau žinodama, kad dovanos yra a must, neatskiriama Kalėdų dalis. Šiais metais visiškai nejaučiau pakilios, šventinės nuotaikos: neklausiau kalėdinių dainų, nesišypsojau praeiviams eidama gatve, nesvajojau, ką norėčiau rasti po Kalėdų egle, o pirkdama dovanas nesijaučiau kaip mažoji Kalėdų Senelio padėjėja. O gaila. Betgi nieko nepadarysi, nuotaika tiesiog nepavyko užsikrėsti - tikiuosi, kad kitais metais viskas vėl sugrįš į savas vėžias. Anyway, šiais metais pasakiau sau: nenoriu gauti jokių dovanų. Vietoj to noriu, kad Kalėdas sutiktų visa šeima, visi sveiki ir visi laimingi.
Ir štai ta didžioji likimo ironija: kelios dienos prieš Kalėdas - brolis paguldomas į ligoninę. Na tiek to, juo, vargšu, ten pasirūpins, viskas bus gerai. Be abejo, gaila, liūdna, ne tik dėl to, kad nepasimatysim ir neapsikabinsim, bet ir dėl to, kad ji ten bus vienas. Kūčių vakarą ir per Kalėdas.
Neprarandu vilties ir su kiek mažiau surūgusiu veidu laukiu Kūčių vakaro, padedu mamai paruošti stalą, netgi nueinu į bažnyčią (!). Viskas gerai.
Kalėdų rytą t.y. šiandien mane pažadina svetimų žmonių balsai. Praeina kiek laiko, kol suprantu, kas vyksta. Močiutė išvežta į ligoninę. Iki pat pietų sėdžiu namuose viena. Jeigu kiek šventinės nuotaikos ir buvo užgimę manyje, dabar jos nebeliko, ji išrauta su visomis šaknimis.
Jeigu tai ne pati Kalėdų Dvasia man spjovė į veidą, nežinau kas dar tai galėjo būti. Gal karma. Vėlgi, ironiška, nes visą gruodžio mėnesį bandžiau būti kiek įmanoma geresnė, stengiausi ištiesti ranką tiems, kam jos reikėjo. Kaupiau karmos taškus. O Kalėdoms štai ką gaunu dovanų - šią tragikomediją ir gražiai įpakuotą, po Kalėdų eglute pakištą, nusivylimą.


Tikiuosi, kad bent jau kaitindama vyną nenusideginsiu rankų. Ar veido.

Ho ho ho!

Prieš Kalėdas labai lengvai gali pasimaišyti protas: kalėdinių pirkinių karštinės, galvos sukimas, ką kam dovanoti, kaip gražiai įpakuoti dovaną, ar pirkti dovanų maišelį su elniais, ar šventinį popierių su blizgučiais, kokios spalvos; kaip pasipuošti per kūčių vakarienę, ką gaminti Kalėdų dienos pietums, kur švęsti naujuosius, kokią temą vakarėliui pasirinkti.... Tiek daug minčių, tiek daug planų, o tiek mažai laiko. Pasikartosiu, gali tiesiog pasimaišyti protas.
Šiandien paskambinau ligoninėje jau antrą savaitę gulinčiai močiutei. Tai buvo pirmas kartas, kai jai paskambinau (man gėda, aš prisipažįstu). Man beveik nepavyko nieko išpešti apie tai, kaip ji jaučiasi, ką valgo pietums, ar maistas apskritai pakenčiamas, ar nepasiilgo namų, ar gera jos palatos draugė ir panašiai. Bet ji tikrai spėjo manęs paklausti, kaip gyvenu, kada grįšiu namo, kaip praėjo egzaminas, kada bus kitas, ar nepasigavau kokio viruso; spėjo palinkėti, kad būčiau sveika; mažiausiai tris kartus padėkojo už skambutį. Nusišypsojau. Šypsausi. Vienas skambutis ir žmogus žino, kad jis tau rūpi.
Dovanas pirkti, jas kruopščiai apgalvoti, galiausiai pakuoti ir padovanoti yra nuostabus jausmas. Bet dar nuostabesnis jausmas yra paskambinti, parašyti žmogui (nesvarbu, ar feisbuko žinutė, ar sms'as), priminti jam, kad jis tau svarbus, kad jo pasiilgai; arba tiesiog paklausti, ką jis veikia. Paprasčiausias klausimas, bet jis siunčia signalą: mane prisiminė. Puikiai žinau, kad lengva nutraukti ryšius su artimu žmogumi, labai paprasta uždėti gražų pasveikinimą gimtadienio proga ant feisbuko sienos ir paskui vėl lygiai metus sėdėti tyliai rankas sudėjus. Lengva vaidinti užsiėmusius 21 amžiaus žmones, visur bėgančius lekiančius krentančius, nesurandančius laiko sau ir juolab, kitiems. BULLSHIT. Žinot, kas iš tikrųjų sunku? Ryšius sukurti, o tada juos palaikyti.
Žinau, neneigiu, kad visi esam užsiėmę, turim darbų, kai kuriems iš mūsų reikia sėdėti ofisuose from 9 to 5, kai kurie iš mūsų turi lankyti paskaitas universitete, kai kurie po universiteto bėga tiesiai į darbą ir taip be pertraukos. Bet niekad nesame per daug užsiėmę tam, kad pasirūpintume, prisimintume artimą žmogų, draugą.
Jei ne kasdien, jei ne kartą per mėnesį, tai bent jau dabar - prieškalėdinio laikotarpio metu. Pirkit tą supistai brangų laikrodį, pirkit vilnones kojines, dovanokit vonios druskos rinkinius, bet maldauju, prisiminkit tiesiog nuoširdžiai rūpintis ir prisiminti.

Būna dienų, kai į save veidrodyje pasižiūri kitaip. Tas atvaizdas, jau nesuskaičiuojamus tūkstančius kartų matytas, iš tikrųjų kitoks: veide daugiau simetrijos, šypsena gražesnė, šlaunys ne tokios storos. Arba atvirkščiai: dantys, rodos, kreivesni nei iki šiol, daugiau strazdanų. Tačiau kitaip save matyti galima ir be veidrodžio pagalbos.
Jeigu sustočiau ir pagalvočiau apie pralėkusius metus, visus kada nors išklausytus patarimus, perskaitytas knygas, sutiktus žmones, aplankytas vietas, staiga taptų aišku, kad visa tai sudaro vieną visumą. Taigi pamatyčiau savo gyvenimą kitaip. Visi dalykai - nutikę, apgalvoti ar išgalvoti - nėra be priežasties įvykę ar įsirėžę į gyvenimo giją. Kiekvienas veiksmas, įvykis ar mintis turi tikslą ir rezultatą - pamoką. Netikras draugas buvo spyris į subinę, nuleidimas ant žemės, priminimas, kad gali būti žmonių, ne tokių naivių kaip aš, ne tokių nuoširdžių ar atvirų. Kažkam fizinis darbas buvo priminimas, kad jo užduotis, visgi, naudoti protą kaip pagrindinį įrankį. Netgi nuobodi paskaita, apie niekam neįdomius ir nereikalingus dalykus...ne, tam pateisinimo vis dar neturiu. Tačiau už visų kitų gerų ar blogų, kad ir kaip juos skirstytume, dalykų slypi pamoka ir patirtis. Ir kuo anksčiau apie tai suprasim, tuo mažiau reikės ašaroti, graužtis ir pykti.

you ain't getting any younger, are you?

Noriu vakare išbėgti į lauką, pajausti, kad jau šalta, įkvėpti šalto oro, jausti, kaip šis raižo gerklę; įkvėpti jo taip giliai, kad viduje nebebūtų šiltos vietos. Noriu būti pilna gyvenimo. Dabar. Noriu pajausti kiekvieną emociją. Noriu pritrūkti oro, lyg būčiau ilgai, sunkiai bėgusi. Noriu prisiminti, ką reiškia pjaustant pomidorus įsipjauti pirštą. Noriu patirti nesėkmę. Sėkmę. Šypsotis. Noriu mylimojo lūpų. Noriu, kad vėl išbėgus į lauką šąltų pirštų galiukai. Noriu, kad suktųsi galva. Viskas vienu metu. Noriu būti pilna gyvenimo. Noriu to jausmo, kai pasirinktas padažas - per aštrus, kai ašaroja akys, dega liežuvis ir lūpos; kai kava - per karšta. Noriu prisiminti, kaip saulė kaitina nuogą odą; koks šaltas ežero vanduo; koks jausmas gulėti ant žolės. Noriu visko vienu metu. Noriu būti tokia pilna gyvenimo, kaip dar nė vienas gyvas žmogus nebuvo. Ir kas tame gražiausia? Tai neįmanoma, bet aš svajoju; noriu.

Now that, I disagree with.

Įprastinis vakaras: sėdžiu susirangiusi ant sofos (na, gal ne toks ir įprastinis, nes pagaliau grįžau namo, t.y. pas mamą, kur truputį jaukiau, truputį geriau ir kur yra sofa), skrolinu feisbuke, ir šast, netyčia, šis Moters dienoraščio postas. Praleidžiu pro akis, skrolinu žemyn. Prabėga kelios sekundės. Pala pala. Einu atgal, perskaitau tą patį įrašą vėl. Dvi eilutės. Dvi klaidos: 1) vyrai nėra geriausi mokytojai; 2) vyrai nėra geriausiai išmokantys moteris „gyventi pasikliaujant tik savimi“. Neneigsiu, supratau, jog noriu nuginčyti šią mintį įkvėpta kelių nuostabių, gilių, nuoširdžių video (šito, šito ir šito).Tačiau visa tai nėra joks die-hard feministės atsakas, nes aš, indeed, labai mėgstu skustis kojas, pažastis ir depiliuoti kitas vieteles, mėgstu užsidėti trumpą sijoną ir avėti aukštakulnius, dažytis lūpas (no hard feelings). Nepaisant to, labai, tiesiog velniškai norėjau pasakyti, išrėkti, parašyti, kad mano pasitikėjimo neužaugino joks vyras ar vaikinas. Jį užsiauginau pati. Taip, anksčiau minėtas postas, greičiausiai, nebuvo orientuotas į būtent tai, ką noriu pasakyti, bet jis sukėlė tokią reakciją, kuria jaučiu, kad noriu dalintis, todėl, dalinuosi.

Kai visiškai neturėjau pasitikėjimo (daug jaunystės metų atgal, oh the irony, man dvidešimt), nedrįsau net pagalvoti, kad jį man atneš koks nors žavus džentelmenas, princas ant balto žirgo. Tokia mintis nebuvo šovusi į galvą nė vieno karto. Aš, mažumėlę nenormali mergaitė, nedrįsau galvoti apie jokius berniukus, gink dieve, juk buvau kitokia...Dar būdama maža, nerūpestinga, naivi vėjavaikė, neturėjau pasitikėjimo savimi. Taip, mokykloje ne tik, kad jo stigo, jis tiesiog nyko su kiekvienu berniuko ištartu, nauju man skirtu pavadinimu, būdvardžiu ir panašiai. Tas laikotarpis praėjo (vėl dėkoju viskam, kam tik įmanoma) ir likau tik aš prieš save, vienas prieš vieną. Man reikėjo tą dvikovą paversti kažkuo kitu, visiškai priešingu fenomenu, reikėjo, kad tai būtų aš ir mano pasitikėjimas.

Man pavyko. Ne todėl, kad kiti žmonės mane ragino „nekreipti dėmesio į kitų žodžius“. Visiškai ne dėl to, kad su tuo buvo susiję kiti žmonės. Man pavyko susidraugauti su savo nepasitikėjimu, pamilti jį taip, kad jis pavirto pasitikėjimu, tik todėl, kad pagaliau viena pati sau pasakiau, jog galiu. Tai nebuvo staigus nušvitimas. Tai nebuvo savaitę trukęs „gilus, alinantis, akis atveriantis procesas“. Tai buvo kelias, kuriuo einu iki šiol. Aš sakiau sau, tvirtinau, priminiau sau, kad esu, noriu, kad sugebu, kad parodysiu, kad turiu. Kad užtenka. Kad mano veidas tikrai kažkoks kreivas, bet jis visgi netrukdo man dainuoti. O mano ilga nosis (literally, fizinė savybė) netrukdo man mokytis, turėti svajonių, ruoštis brandos egzaminams ir įstoti į universitetą. Svarbiausia, kad mano šiek tiek apvalesnės formos ir yra mano dalis. Dalis, kurią noriu šiek tiek sumažinti (galima sakyti, kad ir truputį išmesti), bet ji nepadaro manęs mažiau manimi dėl to, kad jos nepatinka, sakykim, kas dešimtam žmogui.

Aš pradėjau tikėti savimi taip, kaip niekad. Tai buvo keleto metų iššūkis, kelias, kuris neturi pabaigos (išskyrus tada, kai mane jau atšalusią sudegins). Ok...Bet kuo tai susiję su vyrais? Tuo, kad nė viename kelio metre jų nebuvo. Nebuvo nė vieno, kuris padėtų man suprasti savo stiprybes, o ką kalbėti apie tai, kad vyras mane išmokytų „gyventi pasikliaujant tik savimi“....pfff... Šita žavi, garbanota dvidešimtmetė visko išmoko pati. Kaip ir bet kuri kita graži, drąsi, savimi pasitikinti moteris. Jos pašonėje gal ir yra vyras, bet little does he know, kad jo moteris moka gyventi pasikliaujanti tik savimi ir be jo pagalbos (mokymų, hahahahaaha).

Pasitikėjimas nėra įkalbamas t.y. aš galiu pasakyti savo draugei, kad ji turi kuo didžiuotis, yra nuostabi bei išskirtinė ne tik savo išvaizda, bet idėjomis, elgesiu, požiūriu, tačiau jeigu ji nepradės tuo tikėti pati - niekas nesikeis.
Pasitikėjimas nėra išmokstamas t.y. aš galiu tai pačiai draugei sakyti: įsivaizduok visus šalia esančius žmones vaikštančius su juokingais apatiniais, arba, fake it till you make it, bet tai nebūtinai suveiks.
Pasitikėjimas gali būti įkvepiamas t.y. aš galiu rašyti ilgiausius postus (kaip šis, pavyzdžiui), pasakoti savo pasitikėjimo 'istoriją' ir ji, galbūt įžiebs ugnelę vienos merginos ar vaikino (velniop seksizmą) akyse.
Tačiau ugdant, brandinant ir lavinant savo pasitikėjimą svarbiausias asmuo tau esi tu (ne vyras -moteriai, ne moteris - vyrui, ne moteris - moteriai, ar vyras - vyrui). Tu - tau.

20160101

Kadangi pastaruosius metus vis skeptiškiau žiūrėjau į naujametinius pažadus ir visą tą žavų fucking tikslų užsibrėžimą, prieš keletą dienų, visiškai netikėtai, laiku, kai aplanko geriausios mintys - prieš einant miegoti - sugalvojau kur kas įdomesnę alternatyvą. Kodėl neapgalvojus ir neužsirašius visų tų pažadų dar gerokai prieš Naujuosius? Dabar, pavyzdžiui, tam puikus metas - liko lygiai du mėnesiai iki Naujųjų t.y. du mėnesiai skirti vien savo užsibrėžtų tikslų įgyvendinimui. Kam laukti dienos, kai atversime naują baltą lapą, ant kurio rašysim 2016-01-01, tam, kad galėtume po truputį sukurti naują, geresnę savo versiją, kitaip tariant, update'inti save? Ar nebūtų geriau sausio pirmąją jau pabusti atsinaujinus visus savo galvos ir širdies appsus, susikūrus ar patobulinus savo išsvajotąją asmenybės pusę?

Nežinau kaip jūs, bet aš dabar pat jungiuosi Wordą ir rašausi visus savo mini pažadus, visas smulkmenėles, dalykus, kuriuos noriu patobulinti dar iki Naujųjų. Tam, kad sausio pirmąją nereikėtų kurti to paties sąrašo ir gailėtis, kad nepadariau to anksčiau.