Prieš Kalėdas labai lengvai gali pasimaišyti protas: kalėdinių pirkinių karštinės, galvos sukimas, ką kam dovanoti, kaip gražiai įpakuoti dovaną, ar pirkti dovanų maišelį su elniais, ar šventinį popierių su blizgučiais, kokios spalvos; kaip pasipuošti per kūčių vakarienę, ką gaminti Kalėdų dienos pietums, kur švęsti naujuosius, kokią temą vakarėliui pasirinkti.... Tiek daug minčių, tiek daug planų, o tiek mažai laiko. Pasikartosiu, gali tiesiog pasimaišyti protas.
Šiandien paskambinau ligoninėje jau antrą savaitę gulinčiai močiutei. Tai buvo pirmas kartas, kai jai paskambinau (man gėda, aš prisipažįstu). Man beveik nepavyko nieko išpešti apie tai, kaip ji jaučiasi, ką valgo pietums, ar maistas apskritai pakenčiamas, ar nepasiilgo namų, ar gera jos palatos draugė ir panašiai. Bet ji tikrai spėjo manęs paklausti, kaip gyvenu, kada grįšiu namo, kaip praėjo egzaminas, kada bus kitas, ar nepasigavau kokio viruso; spėjo palinkėti, kad būčiau sveika; mažiausiai tris kartus padėkojo už skambutį. Nusišypsojau. Šypsausi. Vienas skambutis ir žmogus žino, kad jis tau rūpi.
Dovanas pirkti, jas kruopščiai apgalvoti, galiausiai pakuoti ir padovanoti yra nuostabus jausmas. Bet dar nuostabesnis jausmas yra paskambinti, parašyti žmogui (nesvarbu, ar feisbuko žinutė, ar sms'as), priminti jam, kad jis tau svarbus, kad jo pasiilgai; arba tiesiog paklausti, ką jis veikia. Paprasčiausias klausimas, bet jis siunčia signalą: mane prisiminė. Puikiai žinau, kad lengva nutraukti ryšius su artimu žmogumi, labai paprasta uždėti gražų pasveikinimą gimtadienio proga ant feisbuko sienos ir paskui vėl lygiai metus sėdėti tyliai rankas sudėjus. Lengva vaidinti užsiėmusius 21 amžiaus žmones, visur bėgančius lekiančius krentančius, nesurandančius laiko sau ir juolab, kitiems. BULLSHIT. Žinot, kas iš tikrųjų sunku? Ryšius sukurti, o tada juos palaikyti.
Žinau, neneigiu, kad visi esam užsiėmę, turim darbų, kai kuriems iš mūsų reikia sėdėti ofisuose from 9 to 5, kai kurie iš mūsų turi lankyti paskaitas universitete, kai kurie po universiteto bėga tiesiai į darbą ir taip be pertraukos. Bet niekad nesame per daug užsiėmę tam, kad pasirūpintume, prisimintume artimą žmogų, draugą.
Jei ne kasdien, jei ne kartą per mėnesį, tai bent jau dabar - prieškalėdinio laikotarpio metu. Pirkit tą supistai brangų laikrodį, pirkit vilnones kojines, dovanokit vonios druskos rinkinius, bet maldauju, prisiminkit tiesiog nuoširdžiai rūpintis ir prisiminti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą