Noriu vakare išbėgti į lauką, pajausti, kad jau šalta, įkvėpti šalto oro, jausti, kaip šis raižo gerklę; įkvėpti jo taip giliai, kad viduje nebebūtų šiltos vietos. Noriu būti pilna gyvenimo. Dabar. Noriu pajausti kiekvieną emociją. Noriu pritrūkti oro, lyg būčiau ilgai, sunkiai bėgusi. Noriu prisiminti, ką reiškia pjaustant pomidorus įsipjauti pirštą. Noriu patirti nesėkmę. Sėkmę. Šypsotis. Noriu mylimojo lūpų. Noriu, kad vėl išbėgus į lauką šąltų pirštų galiukai. Noriu, kad suktųsi galva. Viskas vienu metu. Noriu būti pilna gyvenimo. Noriu to jausmo, kai pasirinktas padažas - per aštrus, kai ašaroja akys, dega liežuvis ir lūpos; kai kava - per karšta. Noriu prisiminti, kaip saulė kaitina nuogą odą; koks šaltas ežero vanduo; koks jausmas gulėti ant žolės. Noriu visko vienu metu. Noriu būti tokia pilna gyvenimo, kaip dar nė vienas gyvas žmogus nebuvo. Ir kas tame gražiausia? Tai neįmanoma, bet aš svajoju; noriu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą