trečiadienis, birželio 18, 2014

Tik devyni mėnesiai kitokio gyvenimo, o visko tiek tiek daug! Pirma, pakeičiau požiūrį į save, į savo šeimą, papildžiau draugų sąvokos definiciją, daugiau supratau apie laisvę, nepriklausomybę ir atsakomybę. Išmokau pagaminti šį tą daugiau nei kiaušinienę. Išmokau daug, nesupratau dar daugiau, bet tikriausiai viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti. Mano gyvenimą nuspalvino nauji pažįstami, nauji draugai, nauji bajeriai. Išgirdau begalę įkvepiančių, gražių, liūdnų ir mirtinai nuobodžių istorijų. Sulaužiau vienas taisykles, atsirado kitos. Daug, garsiai ir įkyriai juokiausi, kartais netgi iki ašarų. Geriau šampaną po žvaigždėtu dangumi ir rūkiau po tokiu pat. Daug apkabinau ir nenorėjau paleisti, daug svaigau ir kaip maža mergaitė tiesiog tirpdavau sugavus vieną kitą kokio nors bernelio žvilgsnį. Truputį įsimylėjau, truputį pavydėjau. Viskas buvo taip nuostabu, kad man net negaila po vakarykščio vakaro išdžiuvusios burnos bei iš skrandžio keliaujančio signalo: gerti! Šypsausi ir pripažįstu, pamačiau ir pažinau daug, bet pati didžiausia dovana buvo pažinti save. Iš naujo.


šeštadienis, gegužės 17, 2014

“Being happy is a very personal thing—and it really has nothing to do with anyone else .”
— Abraham-Hicks, Getting Into the Vortex

šeštadienis, gegužės 10, 2014

Kai realybė visgi nuleidžia ant žemės po to ilgo pasivaikščiojimo pūkuotuose debesyse. What a heartless fucking bitch. Ir dar atsiunčia, rodos, begalinį sąrašą darbų, kurie jau seniai turėjo būti atlikti, sutvarkyti, užmiršti; darbų, kurių visą laiką taip vengiau, bet jie niekur nedingo, nepabėgo, nepasislėpė - sėdi ir laukia, kol priliesiu juos savo tingiais pirštais. Darbai ir atsakomybė, atsakomybė ir stresas. „Velniop“ - drįsčiau pasakyti; juk noriu tik sėdėti balkone ir veidą kaitinti saulėje; noriu eiti gatve ir iki begalybės nužiūrėti visus vaikinus;  noriu šypsotis, nesirūpinti, nesijaudinti, j u o k t i s.
Tada realybė dar smarkiau suima mane už kojų ir traukia iš pasakos į „tikrąjį“ pasaulį - suaugusių žmonių pasaulį. Esu priversta sėsti prie konspektų, prie niekad neskaitytų knygų, užmirštų taisyklių arba bandyti gauti informaciją apie paskaitas, kuriose neteko taip dažnai lankytis. Esu priversta atsiversti geltonąją KET knygutę ir mokytis (niekad nesuprastas) kelių eismo normas. Sąžinė taip pat prabyla, liepia iš kažkur ištraukt drąsos, pasitikėjimo ir....ir prisiimti bent šiek tiek atsakomybės.
Spaudimas iš realybės, iš dėstytojų, šeimos, bet pats didžiausias - iš savęs. Todėl, galbūt, tikriausiai, by any chance, turėčiau pasijudinti ir padaryti bent k a ž k ą. Dabar. Dėl savęs, dėl vasarinės šypsenos ir ramaus gyvenimo.


sekmadienis, kovo 16, 2014



Ir galiausiai supratau, kad svarbiausia - giliai įkvėpti, pažvelgti į dangų ir nustoti skubėti. Nes bėga ne laikas, o bėgam mes; šalia esantys žmonės kažkada nusisuks ir kas man liks tada? Tad kol dar galiu, metu šalin savo skubėjimo ideologiją, blogus planavimo įpročius ir panikos priepuolius dėl nebaigtų darbų. Savo gyvenimą noriu grįsti meile žmonėms, tikėjimu gėriu bei nuoširdumu, o ne piktomis išraiškomis ir nesibaigiančiu stresu. Tad grįžusi namo į kampą sumetu namų darbus (o dar geriau - jų netgi neparsivežu), knygas ir įsitaisau ant mamos lovos - kartu žiūrim kvailiausias lietuviškas laidas ir kertam saldumynus. Kitą dieną lekiam į parduotuves, matuojamės batus, kurių net neketinam pirkti, nemokamai kvėpinamės ir juokiamės, kai žmonės keistai į mus pažiūri. Dažniau pabučiuoju močiutę ir dar dažniau ja pasirūpinu: arbatos, šokolado? Štai taip ir noriu praleisti visus savo savaitgalius: be rūpesčių, be planavimo, be blogos nuotaikos. Ignoruoju netvarką ir tik šypsausi nesutvarkytoms virtuvės spintelėms: kažkur lentynose dar slepiasi keli meduoliai....



ketvirtadienis, sausio 23, 2014

Kartais susimąstau, kas yra svajonės. Ar jos yra tam, kad naktimis galėtume ištrūkti į šiek tiek geresnį pasaulį, ar tam, kad dėl jų kovotume, jas gintume ir jų siektume norėdami, jog visas gyvenimas taptų gražesnis? Gal svajonės žmogui duotos tik tam, kad jis kankintųsi suvokdamas, jog ne viską dar turi; jog gali, bet nepakankamai nori ar stengiasi. Gal svajones mums davė kaip inkarą, kurį įmetame į vandenyną, kad pasiliktume savo kūnuose? Kad jos laikytų mus pririštus prie mūsų pačių. O gal svajones gauname kaip tik tam, kad ištrūktume iš vieno didelio, mūsų kūną juosiančio, rutulio, imuniteto, komforto zonos.
Nežinau, kodėl svajoja kiti. Juolab nežinau, kodėl svajoju pati.
Kartais užsimerkiu ir matau save kitoje aplinkoje. Kažkodėl visada plačiau besišypsančią ir garsiau besijuokiančią, labiau mylinčią ir labiau pasiilgtą. Dažniausiai dainuojančią prieš tūkstančius žmonių, rašančią dainas savo mažame butuke, o kūrybos keliu vedantį įkvėpimą besisemianti iš visko, iš nieko, iš dulkės.
Kartais svajoju, nes noriu kad svajonės išsipildytų. Kad iš tikrųjų eičiau gatve ir matyčiau daugiau nei pilkus šaligatvius, kreivai sudėstytas plyteles; daugiau nei gatvių žibintus, nuniokotas stoteles ar nepaaiškinamai klaidų Vilniaus senamiestį. Kad iš tikrųjų rašyčiau nebijodama kritikos, nebijodama savo minčių, nebijodama savo kūrybiškumo. Kad dainuočiau ne tik sau, kad išgirstų mane daugiau nei sienos ir mama.
Kartais kelias svajonių link pasidaro klampus. Kartais tenka sustoti ir kęsti lietų nesiglaudžiant net po menkiausiu stogu. Kartais lietus įsigeria į drabužius, nuplauna net brangiausią veido kremą, bet neišplauna minčių. Kartais kelyje link svajonės stovi ilgiau nei norėtum, ilgiau nei turėtum, bet trumpiau nei galėtum. Dalį kelio dar vadovaujiesi kelio ženklais, sutinki žmonių, patariančių, kurią kryptį rinktis, kartais dar sublyksi kelrodė žvaigždė. Tačiau bet kurią sekundę kelias tampa...vienišas. Kelionė tampa vieniša. Žmonės, kurie bent jau kuždėdavo apie kryptis, likę už nugaros, o tu nebegali parbėgti atgal. Todėl eini vienas. Eini toliau. Ir lauki kryžkelių, kitų kelio išsišakojimų, tiltų ir pertvarų, Stop ženklų. Eini, nes kažkur tavęs laukia svajonė.
Tačiau kartais, nakčiai atėjus, užsimerkiu ir visą kelionę tik įsivaizduoju. Įsivaizduoju svajonės siekimą. Arba svajonė pasirodo per didelė, arba aš per silpna, per maža ir per kukli.
Ir visgi, kodėl man davėt šią svajonė? Kodėl dėjot viltis? Ar aš pati ją prisijaukinau, ar ji prisijaukino mane? Rodos, jog mudvi neišskiriamos. Tad klausimas iškyla kitas- kuri pirma prieis: aš prie jos, ar svajonė prie manęs?

penktadienis, spalio 11, 2013

lower than the ground



Taip, sakau, kad čia visiška mistika.... Sustoji vieną dieną, pasižiūri į kalendorių ir taip maždaug, WHOAH, iš kur čia šitas didelis, nematytas ir netikėtas skaičius.

Nežinau kaip paaiškinti šią misteriją: pabundi rugsėjo trečiosios rytą, išlipi iš lovos, pirmą kartą gyvenime nuvažiuoji į paskaitas ir tik spalio antrosios savaitės pabaigoje suvoki, kad iš tikrųjų buvai paskaitose. Jau spalis, jau dešimta ar net vienuolikta diena. Jau esi studentas. Jau. Rugsėjo trečioji vos tik baigėsi, o mes pakeliui į spalio vidurį. Greičiausiai, kad tai nepaaiškinama. Bet vos tik pabudusi po savo adaptacinės transo būsenos labai daug supratau. Jau susitaikiau su nemiegančiomis Vilniaus gatvėmis bei beprotišku eismu, sausakimšu ir dar pilnesniu antruoju troleibusu, bemiegiu bendrabučio gyvenimu, keliomis dešimtimis kalbų aplinkui, su tūkstančiais niūrių ir keliasdešimt švytinčių nepažįstamųjų veidų. Išmokau rytais tyliau ruoši kavą, o prieš užmiegant ignoruoti visus ausį pasiekiančius garsus. Įpratau gatvėje dažniausiai nesulaukti atsako į šypseną, bet troleibuse vis tiek ieškoti akių kontakto, lengvo žvilgsnių flirto. Įgudau visas sunkiausias italų bei lotynų kalbos taisykles rašyti ir klijuoti ant sienos, virš lovos. Iš naujo įpratau mokytis ir jau beveik - dirbti. Dirbti daug bei kruopščiai. Apskritai, susitaikiau su savo studijų programa, su savo neaiškia ateitimi bei pasiklydusiomis mintimis. Rodos, tai jau pažįstama; viskas stojo į savo vėžes. Po truputį gaunu savo įkvėpimo dozę, kaupiu energiją ir stengiuosi kuo įdomiau, kartu naudingiau ją išnaudoti. Motyvacija užtaisyta, šypsena paruošta, o širdis - gyva.

Labas, spali.