viena svarbiausių gyvenimo pamokų - išmokti laiku paleisti.
todėl po truputį, po vieną pirščiuką, paleidžiu ranką, kurios buvau įsitvėrusi. nes ruduo bus gražus, nepaisant nieko. geltoni medžiai, spalvotais lapais grįstos gatvės, vėsesnės naktys ir truputis melancholijos. ne tokia šilta saulė ir storesni megztiniai.

jeigu negalim šitos romantikos pakelti dviese, pakelsiu ją viena.

revelation

iš tikrųjų mes neturime ieškoti, kur gauti meilės.

turime ieškoti, kur ir kam ją atiduoti. 

visad stebiuosi, kodėl tokius paprastus, bet gyvybiškai svarbius dalykus suprantu tik dabar. 

Per pastarąsias savaites jau būsiu kokius dešimt kartų perskaičiusi tai, ką rašiau prieš gerus tris mėnesius, ir kiekvieną kartą vis iš naujo susijaudinu: vis dar suspurda širdutė, o prisiminimai lyg oda bėgiojantys pirštų galiukai - šilti, tikri, nenuginčijami.

Pamečiau galvą.
Buvau išties labai pametusi galvą.
Norėčiau tikėti, kad vis dar esu ją pametusi. Bet dabar truputį kitaip.

Man visada būna sunku apsispręsti, nesvarbu, ar tai pasirinkimas tarp juodų ir mėlynų džinsų, virto ar kepto kiaušinio, Caif cafe kavos. Kartais aš tikrai nežinau ko noriu, o kartais noriu per daug, todėl tenka rinktis iš keleto dalykų, nes you can't have it all, can you? Kartais tenka gailėtis savo pasirinkimų ir vos praėjus kelioms sekundėms supranti, kad visgi chai latte norėjai labiau nei mėtinės moccos. Bet tai tik kava - ji nieko nekeičia. Viskas rimčiau, kai sprendi apie savo ir/ar kito žmogaus jausmus. Keista, bet kartais tiesiog žinai.
Kaip mes žinom, kad kažką mylim? Juk tiesiog žinom, tiesa? Jaučiam. Kartais mums užverda kraujas, kartais rausta skruostai ir kartais juos maloniai paskausta, nes tiek daug nuoširdžiai šypsomės. Kartais linksta keliai ir kartais nesugebi kito žmogaus išmesti iš savo galvos, bet nei stengiesi, nei nori to daryti. Kol galiausiai vieną dieną, dažniausiai netikėtai, nustoja linkti keliai ir gal net nebesišypsai tiek daug ir taip plačiai, apskritai šypseną šiaip ne taip išspaudi. Išsigandęs imi blaškytis ir pradedi visą iki tol taip aiškiai suprastą ir išpuoselėtą jausmą kvestionuoti. Galbūt net pradedi tikėti, kad viskas, ką manei esant ir gulint širdy, tebuvo graži paties susikurta iliuzija.

Bet tai, kad mylim, tiesiog žinom. Ir už tai nėra nieko tikresnio.

Kartais skauda ir pradedi galvoti, kad galbūt dabar skaudės ištisai, iki kol nepamilsi iš naujo arba nesulipdysi to suskilusio indo, kurį sudaužei (sudaužėt abu). Į galvą užklysta mintis, kad viskas baigsis jei ne šiandien, tai rytoj. Po savaitės ar dviejų, gal mėnesio. Ir tada suvoki, kad labiau už viską pasaulyje norėtum tiesiog apkabinti ir vėl užuosti tą malonų kaklo odos kvapą, paglostyti nugarą, atsiremti į tvirtą krūtinę, pajusti ranką laikančią ranką. Atrodo, kad tos rankos niekada neturėtų viena kitos paleisti - jos turėtų sudaryti vieną kumštį, simbolizuoti vieną sąjungą, du žmones, du kovotojus, kuriems niekas nebaisu, nes kad ir ką gyvenime teks prarasti - ranka nepaleis kitos rankos.

Prireikė tiek daug laiko, kad tai suprasčiau. Prireikė tiek daug mažų ir keleto didelių klaidų. Ašarų upelių, tylos minučių, pakelto tono, bjauriausių pasaulyje epitetų, kandžių komentarų. Ir neaišku, ar tas pavėluotas suvokimas dar padės mudviejų kelionėje, bet dabar bent jau žinau, kodėl esu būtent šioje kelionėje ir riedu būtent šiais bėgiais, būtent ta kryptimi. Taip, dabar žinau netgi kryptį.

Nes kai myli, tiesiog žinai.

Ir vis dar neužtenka tik kavos ryte (kaip ir prieš tuos ilgus tris mėnesius).
Ir vis dar nesinori vakarais užmigti vienai.
Ir, dieve mano, kaip seniai mačiau tave saldžiai miegantį.
Prašau, leisk dar pasidžiaugti.
Leisk man pamesti galvą dar kartą.

Danguj lyg ir kaupiasi debesys, bet saulė nenori jiems pasiduoti. Vėl išlįs po kokių penkiolikos minučių.
Kaip lengva ir gera širdy.
Remarkas ant lovos. Romantika-

Kaip gera turėti prisiminimų. Ne tų, kur nostalgiškai prisimeni dienas prieš keletą metų. Ne. Kaip gera, kai turi prisiminimų iš dar nespėjusios pasibaigti savaitės. Iš vakar. Iš šiąnakt. Kai nenori paleisti tų karštų, nakties tamsoje šviečiančių, alsuojančių akimirkų, kai svajoji apie kiekvieną prisilietimą ir susiliejimą jau kurdamas naujus nuotykius, naujas akimirkas, iš naujo patiri jau kartą ar daugybę patirtus jausmus. Tada viskas nauja, o tai, kas buvo anksčiau – iš naujo, ir taip be galo.

Man beprotiškai patinka girtis ir šaukti – tyliai viduje ar kitam į ausį – kokia laiminga esu ir kaip ta laimė mane svaigina. Geriau nei subrandintas raudonas vynas, kurio nemėgstu. Mane svaigina žvaigždėtas dangus, kai stoviu kažkokių apleistų pastatų apsupty. Kai einam ir į mus krypsta pavydūs arba pavergti ir sužavėti žvilgsniai. Svaigina, kai Vilnius gaudo pavasarį arba pavasaris Vilnių ir jie vienas kitą įsimyli. Svaigina šypsena, odos kvapas, natos, į kurias nepataikom. Svaigina jau vien žinojimas, kad galiu apkabinti ar pati paskęsti glėby. Ir pabučiuoti kaktą.

Man beprotiškai patinka girtis ir šaukti, bet visada labai bijau tai daryti, nes, rodos, jeigu paleisiu tas mintis į atvirą erdvę, kažkas jas pasiims, kažkas pradės keiktis, kažkas nutiks ir viskas pasislėps už plačių tamsos pečių ir slėpsis tol, kol galiausiai išnyks. Bet visko per daug, kad nešaukčiau. Noriu dalintis.

Šįkart tos baimės šiek tiek mažiau ir aš tik stipriau ir nuoširdžiau tikiu -

Ryte nebeužtenka tik kavos.
Vakarais nesinori užmigti vienai.

Pamečiau galvą.

may i feel said he

by e e cummings

may i feel said he
(i'll squeal said she
just once said he)
it's fun said she

(may i touch said he
how much said she
a lot said he)
why not said she

(let's go said he
not too far said she
what's too far said he
where you are said she)

may i stay said he
(which way said she
like this said he
if you kiss said she

may i move said he
is it love said she)
if you're willing said he
(but you're killing said she

but it's life said he
but your wife said she
now said he)
ow said she

(tiptop said he
don't stop said she
oh no said he)
go slow said she

(cccome?said he
ummm said she)
you're divine!said he

(you are Mine said she)

P.S. ačiū Tomui, kurio feisbuke ir radau šį gėrį