this one goes out to the ladies at breakfast in last night's dress

High up in the Hollywood hills taking violet pills writing all of my songs about my cheap thrills

Nežinau iš kur ir kada, kokiomis aplinkybėmis atslinko, atropojo ir pasibeldė į mano širdies dureles tas keistas jausmas. Nesu tikra, ar kažkada anksčiau jau teko sukti galvą, ką jis reiškia, kodėl jis čia, kaip jį išprašyti. Bet dabar jis čia ir man tiesiog reikia su juo sugyventi. Taigi jaučiuosi taip, jog nežinočiau, kur ta tikroji mano vieta; kur mano namai. Ar ten, kur močiutė ir mama kepa kugelius, kur vasarą ryju knygas ar ten, kur dar ne kiekvienas nelygumas sienoje yra pažįstamas. Nuo kada vieta, kurioje tenka nakvoti, kelia tokį didelį rūpestį?; nuo kada ji apskritai kažką reiškia? Dar kai vos prieš kelias dienas grįžau namo, supratau, kad viskas jau šiek tiek pasikeitę: ne išoriškai, o labiau sąvokos atžvilgiu. Bet ignoravau tai, nelemtą nerimą paleidau vėjais, tačiau dabar būtent jis ir nepaleidžia manęs. Jaučiuosi iš dalies viena, iš dalies atskirta. Tada ir vėl milijonas minčių, kontrargumentų - viskas kaip ir anksčiau. Bet.
Neapsisprendžiu, kur jaučiuosi laimingesnė: ten, kur kiekvienas daiktas jau turi savo vietą, ar ten, kur kiekvieną dieną vis kitas daiktas sau ją atranda. Net nenutuokiu, kuri lova patogesnė. Ir apskritai, jeigu širdis žinotų kažką daugiau, nereikėtų ir galvai perkratyti visų stalčiukų beieškant atsakymų į mano retorinius klausimus. Rodos, esu pagarsėjusi klimpimu savo pačios minčių liūne.
O galiausiai, nė vienoje iš mano gyvenamų vietų artimųjų šypsenos nebus amžinos; nė vienur, nė kitur naktį pro langą nesiverš saulės spinduliai; nė viename iš variantų nesapnuosiu gyvenimo ir negyvensiu sapnų. Nė viena iš tų vietų niekad nebus tikrieji namai, nes namai....namai kol kas praranda prasmę, tačiau žinau, jog tos prasmės aš visad ieškosiu ir esu tikra, kad toji prasmė pati vieną rytą pasibels į mano duris... Galbūt namų, galbūt širdies.

“Maybe home is nothing but two arms holding you tight when you’re at your worst.”

— Yara Bashraheel

Tik devyni mėnesiai kitokio gyvenimo, o visko tiek tiek daug! Pirma, pakeičiau požiūrį į save, į savo šeimą, papildžiau draugų sąvokos definiciją, daugiau supratau apie laisvę, nepriklausomybę ir atsakomybę. Išmokau pagaminti šį tą daugiau nei kiaušinienę. Išmokau daug, nesupratau dar daugiau, bet tikriausiai viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti. Mano gyvenimą nuspalvino nauji pažįstami, nauji draugai, nauji bajeriai. Išgirdau begalę įkvepiančių, gražių, liūdnų ir mirtinai nuobodžių istorijų. Sulaužiau vienas taisykles, atsirado kitos. Daug, garsiai ir įkyriai juokiausi, kartais netgi iki ašarų. Geriau šampaną po žvaigždėtu dangumi ir rūkiau po tokiu pat. Daug apkabinau ir nenorėjau paleisti, daug svaigau ir kaip maža mergaitė tiesiog tirpdavau sugavus vieną kitą kokio nors bernelio žvilgsnį. Truputį įsimylėjau, truputį pavydėjau. Viskas buvo taip nuostabu, kad man net negaila po vakarykščio vakaro išdžiuvusios burnos bei iš skrandžio keliaujančio signalo: gerti! Šypsausi ir pripažįstu, pamačiau ir pažinau daug, bet pati didžiausia dovana buvo pažinti save. Iš naujo.

“Being happy is a very personal thing—and it really has nothing to do with anyone else .”

—	Abraham-Hicks, Getting Into the Vortex

Kai realybė visgi nuleidžia ant žemės po to ilgo pasivaikščiojimo pūkuotuose debesyse. What a heartless fucking bitch. Ir dar atsiunčia, rodos, begalinį sąrašą darbų, kurie jau seniai turėjo būti atlikti, sutvarkyti, užmiršti; darbų, kurių visą laiką taip vengiau, bet jie niekur nedingo, nepabėgo, nepasislėpė - sėdi ir laukia, kol priliesiu juos savo tingiais pirštais. Darbai ir atsakomybė, atsakomybė ir stresas. „Velniop“ - drįsčiau pasakyti; juk noriu tik sėdėti balkone ir veidą kaitinti saulėje; noriu eiti gatve ir iki begalybės nužiūrėti visus vaikinus;  noriu šypsotis, nesirūpinti, nesijaudinti, j u o k t i s.
Tada realybė dar smarkiau suima mane už kojų ir traukia iš pasakos į „tikrąjį“ pasaulį - suaugusių žmonių pasaulį. Esu priversta sėsti prie konspektų, prie niekad neskaitytų knygų, užmirštų taisyklių arba bandyti gauti informaciją apie paskaitas, kuriose neteko taip dažnai lankytis. Esu priversta atsiversti geltonąją KET knygutę ir mokytis (niekad nesuprastas) kelių eismo normas. Sąžinė taip pat prabyla, liepia iš kažkur ištraukt drąsos, pasitikėjimo ir....ir prisiimti bent šiek tiek atsakomybės.
Spaudimas iš realybės, iš dėstytojų, šeimos, bet pats didžiausias - iš savęs. Todėl, galbūt, tikriausiai, by any chance, turėčiau pasijudinti ir padaryti bent k a ž k ą. Dabar. Dėl savęs, dėl vasarinės šypsenos ir ramaus gyvenimo.

Ir galiausiai supratau, kad svarbiausia - giliai įkvėpti, pažvelgti į dangų ir nustoti skubėti. Nes bėga ne laikas, o bėgam mes; šalia esantys žmonės kažkada nusisuks ir kas man liks tada? Tad kol dar galiu, metu šalin savo skubėjimo ideologiją, blogus planavimo įpročius ir panikos priepuolius dėl nebaigtų darbų. Savo gyvenimą noriu grįsti meile žmonėms, tikėjimu gėriu bei nuoširdumu, o ne piktomis išraiškomis ir nesibaigiančiu stresu. Tad grįžusi namo į kampą sumetu namų darbus (o dar geriau - jų netgi neparsivežu), knygas ir įsitaisau ant mamos lovos - kartu žiūrim kvailiausias lietuviškas laidas ir kertam saldumynus. Kitą dieną lekiam į parduotuves, matuojamės batus, kurių net neketinam pirkti, nemokamai kvėpinamės ir juokiamės, kai žmonės keistai į mus pažiūri. Dažniau pabučiuoju močiutę ir dar dažniau ja pasirūpinu: arbatos, šokolado? Štai taip ir noriu praleisti visus savo savaitgalius: be rūpesčių, be planavimo, be blogos nuotaikos. Ignoruoju netvarką ir tik šypsausi nesutvarkytoms virtuvės spintelėms: kažkur lentynose dar slepiasi keli meduoliai....

Kartais susimąstau, kas yra svajonės. Ar jos yra tam, kad naktimis galėtume ištrūkti į šiek tiek geresnį pasaulį, ar tam, kad dėl jų kovotume, jas gintume ir jų siektume norėdami, jog visas gyvenimas taptų gražesnis? Gal svajonės žmogui duotos tik tam, kad jis kankintųsi suvokdamas, jog ne viską dar turi; jog gali, bet nepakankamai nori ar stengiasi. Gal svajones mums davė kaip inkarą, kurį įmetame į vandenyną, kad pasiliktume savo kūnuose? Kad jos laikytų mus pririštus prie mūsų pačių. O gal svajones gauname kaip tik tam, kad ištrūktume iš vieno didelio, mūsų kūną juosiančio, rutulio, imuniteto, komforto zonos.
Nežinau, kodėl svajoja kiti. Juolab nežinau, kodėl svajoju pati.
Kartais užsimerkiu ir matau save kitoje aplinkoje. Kažkodėl visada plačiau besišypsančią ir garsiau besijuokiančią, labiau mylinčią ir labiau pasiilgtą. Dažniausiai dainuojančią prieš tūkstančius žmonių, rašančią dainas savo mažame butuke, o kūrybos keliu vedantį įkvėpimą besisemianti iš visko, iš nieko, iš dulkės.
Kartais svajoju, nes noriu kad svajonės išsipildytų. Kad iš tikrųjų eičiau gatve ir matyčiau daugiau nei pilkus šaligatvius, kreivai sudėstytas plyteles; daugiau nei gatvių žibintus, nuniokotas stoteles ar nepaaiškinamai klaidų Vilniaus senamiestį. Kad iš tikrųjų rašyčiau nebijodama kritikos, nebijodama savo minčių, nebijodama savo kūrybiškumo. Kad dainuočiau ne tik sau, kad išgirstų mane daugiau nei sienos ir mama.
Kartais kelias svajonių link pasidaro klampus. Kartais tenka sustoti ir kęsti lietų nesiglaudžiant net po menkiausiu stogu. Kartais lietus įsigeria į drabužius, nuplauna net brangiausią veido kremą, bet neišplauna minčių. Kartais kelyje link svajonės stovi ilgiau nei norėtum, ilgiau nei turėtum, bet trumpiau nei galėtum. Dalį kelio dar vadovaujiesi kelio ženklais, sutinki žmonių, patariančių, kurią kryptį rinktis, kartais dar sublyksi kelrodė žvaigždė. Tačiau bet kurią sekundę kelias tampa...vienišas. Kelionė tampa vieniša. Žmonės, kurie bent jau kuždėdavo apie kryptis, likę už nugaros, o tu nebegali parbėgti atgal. Todėl eini vienas. Eini toliau. Ir lauki kryžkelių, kitų kelio išsišakojimų, tiltų ir pertvarų, Stop ženklų. Eini, nes kažkur tavęs laukia svajonė.
Tačiau kartais, nakčiai atėjus, užsimerkiu ir visą kelionę tik įsivaizduoju. Įsivaizduoju svajonės siekimą. Arba svajonė pasirodo per didelė, arba aš per silpna, per maža ir per kukli.
Ir visgi, kodėl man davėt šią svajonė? Kodėl dėjot viltis? Ar aš pati ją prisijaukinau, ar ji prisijaukino mane? Rodos, jog mudvi neišskiriamos. Tad klausimas iškyla kitas- kuri pirma prieis: aš prie jos, ar svajonė prie manęs?