Gyvenimas dar niekada nebuvo gražesnis. Jaučiuosi lyg ant sparnų. Ir nieko netrūksta. Šypsena 120%. Tikiu savimi ir pasauliu. Nes šiandien labai gera. Šiandien skrieju virš apsnigtos žemės. Ir šypsausi pati sau... :-)
pirmadienis, gruodžio 03, 2012
šeštadienis, gruodžio 01, 2012
30112012
Vakar patyriau euforiją. Trys minutės ant scenos, pilnai atiduota širdis, kaifas matant besišypsančius žmones, dar didesnis kaifas girdint jų plojimus ir šūkavimus. Tai trys minutės, suteikusios man pačius tikriausius jausmus. Dėl to galėčiau gyventi. Dėl to verta skubėti, nespėti, griūti ir vėl keltis, gauti blogus pažymius ir verkti. Dėl to verta kvėpuoti. Jaučiuosi kaip niekad laiminga!
penktadienis, lapkričio 23, 2012
subway kid, rejoice your truth
Viskas gerėja. Jaučiuosi daug laimingesnė, turiu milijoną priežasčių šypsotis ir atsiranda nauji žmonės, priverčiantys džiaugtis kartu. Eidama gatve vis dažniau nusišypsau be jokios priežasties. Pamokose vis dažniau juokiuosi, o juokiuosi daug ir nesuvaldomai. Prieš miegą dėkoju Dievui ir viskas tik į gerą. Arba baigėsi ta rudeninė krizė, arba išmokau gyventi absurdo apsuptyje. Vienaip ar kitaip, esu be galo dėkinga. Juk jau anksčiau sakiau sau - viskas gerėja. Nuo šiol, kai viskas išsipildė, labiau savimi tikėsiu. Ir tikėsiu gyvenimu, meile bei laime.
sekmadienis, lapkričio 18, 2012
šeštadienis, lapkričio 17, 2012
Visą gyvenimą galvojau tik apie save: noriu ......, kad man ......; noriu ......, kad man ........ . Noriu noriu noriu, man man man. Ir štai, galvą sutrenkė aukščiau pateiktas klipas, kurį pirmą kartą pamačiau prieš kelis mėnesius (dabar jį iš naujo atradau Ievos blog'e). Taip, supratau, kad noriu padėti žmonėms. Jau anksčiau esu svarsčiusi apie savanorystę, bet tada pabūgau nepalankių gyvenimo sąlygų. Dabar suprantu, savanoris nėra profesija, taigi pirma noriu užkilti savo karjeros laiptais, o tada - padėti kitiems.
Beprasmišku gyvenimu laikau tokį, kai kažką darai, dirbi ir tuo viskas baigiasi. Dabar tas supratimas kiek pasikeitė. Manau, kad norint nugyventi prasmingą gyvenimą, reikia palinkti savo pėdas šioje žemėje. Dabar noriu, kad po 100 metų mano pavardė būtų paminėta bent viename popieriaus lape, tarp kitų pavardžių žmonių, kurie nusipelnė padėdami kitiems. Noriu nukeliauti į bet kurią Afrikos, Azijos ar Lotynų Amerikos šalį ir bent vienu procentu palengvinti žmonių gyvenimą vien savo buvimu. Noriu matyti besišypsančius ir besijuokiančius vaikus, noriu su jais šokti ir žaisti. Noriu dalintis su jais dainomis.
Apskritai, kaip visiškai beviltiška romantikė, svajoju apie geresnį, gražesnį pasaulį: noriu padėti ir vaikams, patiriantiems patyčias, ir vienišiems žmonėms, ir bet kokį išnaudojimą patiriantiesiems. Noriu, kad visi pasaulio gyventojai turėtų lygias teises: aš už homoseksualių porų santuokas ir už jų laimę. Aš už visų žmonių laimę.
Noriu, kad gyvenimas dabar ir ateitiems kartoms būtų kuo geresnis.
Man rūpi.
penktadienis, lapkričio 16, 2012
ketvirtadienis, lapkričio 15, 2012
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)