Vakar patyriau euforiją. Trys minutės ant scenos, pilnai atiduota širdis, kaifas matant besišypsančius žmones, dar didesnis kaifas girdint jų plojimus ir šūkavimus. Tai trys minutės, suteikusios man pačius tikriausius jausmus. Dėl to galėčiau gyventi. Dėl to verta skubėti, nespėti, griūti ir vėl keltis, gauti blogus pažymius ir verkti. Dėl to verta kvėpuoti. Jaučiuosi kaip niekad laiminga!
taip džiaugiuosi dėl tavęs! darbar nesusok ir eik tik pirmyn, nes tokia laiminga - tu pati nuostabiausia! :-)
AtsakytiPanaikintiačiū, Ievute! rodos, dabar galėčiau kalnus nuversti...
Panaikinti