„Aš laukiau kažkokios audros, kuri mane išgelbėtų ir išplėštų ir praeities nagų, bet išsivadavimas atėjo tyliai, ramiai, aš to net nepajutau. Tačiau jis yra. Tuo metu, kai aš buvau puolęs į neviltį ir maniau, kad viskas jau prarasta, jis augo ir tvirtėjo. Aš maniau, kad atsisveikinimas - tai visada jau galas. Šiandien žinau: augimas - irgi atsisveikinimas. Augti dar reiškia ir netekti. Ir nėra jokio galo.
Dalis mano buvimo šioje žemėje tarnavo griovimui, buvo paskirta neapykantai, priešiškumui, žudymui. Bet gyvenimas man išliko. Tai jau beveik uždavinys ir kelias. Aš noriu ugdyti save ir būti viskam pasiruošęs, aš nenoriu apsnūsti patenkintas savimi, o noriu eiti toliau, net jeigu kada ir kiltų pagunda sustoti. Reikia daug ką atstatyti ir beveik visą atitaisyti, reikia dirbti ir atkasti tai, kas buvo užversta per tuos sviedinių ir kulkosvaidžių metus. Ne kiekvienas turi būti pionierius - reikalingos ir silpnesnės rankos ir menkesnė jėga. Ten aš ieškosiu sau vietos. Tada mirusieji tylės, ir praeitis nebepersekios manęs, o padės man.
<...>
Ir galimas daiktas, kad man ne kartą reikės nusiimti kuprinę, kai pavargs pečiai; ir turbūt ne kartą reikės dvejojančiam sustoti prie kryžkelių ir pasienio užkardų ir kai ką palikti, ne kartą parklupti ir pargriūti. Bet aš vėl pakilsiu, nepasiliksiu gulėti, eisiu toliau ir nepasuksiu atgal. Gal aš niekada nebegalėsiu būti visiškai laimingas, turbūt šitą galimybę sugriovė karas, ir visur aš būsiu šiek tiek prašalietis ir niekur nesijausiu kaip namie, bet turbūt niekada nebūsiu ir visiškai nelaimingas, nes visada bus kas nors, kas mane prilaikys, kad ir mano rankos arba koks medis, arba alsuojanti žemė“. 

 „Kelias atgal“, Erich Maria Remarque

lost in the city of angels, down in the comfort of strangers I found myself in the fire burned hills in the land of a billion lights

- Geros įtakos nebūna, pone Grėjau. Bet kokia įtaka nemorali, moksliniu požiūriu nemorali.
- Kodėl?
- Todėl, kad darydamas kitam įtaką, atiduodi savo sielą. Žmogus nebegalvoja savomis mintimis, savos aistros jo nebedegina. Jo dorybės jam nebetikros. Jo nuodėmės, jei nuodėmės iš viso egzistuoja, skolintos. Jis tampa svetimos muzikos aidu, aktoriumi, vaidinančiu ne jam parašytą vaidmenį. Gyvenimo tikslas - išugdyti save. Mes ateinam į pasaulį, kad pilnutinai atskleistume savo prigimtį. Nūnai žmonės bijo savęs. Jie užmiršo svarbiausią iš visų pareigų - pareigą sau. Žinoma, jie mielaširdingi. Pamaitina alkaną, aprengia elgetą. Bet jų pačių sielos badauja, jos nuogos. Drąsa apleido mūsų giminę. Gal mes niekada jos nė neturėjom. Visuomenės baimė, kuri sudaro moralės pagrindą, Dievo baimė, kuri yra religijos esmė,- štai kas valdo mus. Ir vis dėlto...
- Būkite geras, Dorianai, pasukit galvą dar truputėlį į dešinę,- paprašė dailininkas, įnikęs į savo darbą ir nieko daugiau nematydamas, tik jaunuolio veide atsiradusią išraišką, kurios anksčiau nebuvo.
- Ir vis dėlto,- tyliu melodingu balsu tęsė lordas Henris, grakščiai mostelėjęs ranka jam būdingu judesiu, įgytu dar besimokant Itono mokykloje,- aš manau, jei bent vienas žmogus visapusiškai, ligi galo išgyventų visą savo gyvenimą, suteikdamas kiekvienam savo jausmui pavidalą, kiekvienai minčiai išraišką, kiekvieną savo svajonę paversdamas tikrove, man rodos, kad pasaulis gautų tokį šviežią impulsą džiaugsmui, jog mes užmirštume visas viduramžių negalias ir grįžtume prie helenų idealo, o tai gal būtų kas dar nuostabesnio ir vertingesnio. Tačiau net drąsiausias iš mūsų pats savęs bijo. Savęs atsižadėjimas, toji tragiška atgyvena, paveldėta iš laukinių, žalojusių savo kūną, žlugdo mus, griauna mūsų gyvenimą. Mes baudžiami už tai, kad atsižadam savęs. Kiekvienas geismas, kurį bandome užgniaužti, tebetūno mūsų mintyse ir nuodija mus. Kūnas nusideda kartą ir išsivaduoja iš nuodėmės, nes veiksmas - tai savotiškas apsivalymas. Nieko nebelieka, tik malonumo prisiminimas ar saldi atgaila. Vienintelis būdas atsikratyti pagundos - jai pasiduoti. Jeigu spirsies, tavo siela susirgs, ilgėdamasi to, ką pati sau uždraudė, geisdama to, ką jos pačios sukurti siaubingi įstatymai pavertė siaubingais ir neleistinais dalykais. Sakoma, kad didžiausi pasaulio įvykiai vyksta žmogaus mintyse. Mintyse, ir tik mintyse padaromos pačios didžiausios pasaulio nuodėmės.

„Doriano Grėjaus portretas“, Oscar Wilde

„Prašiau Marijos, meldžiausi, kad Ji man tik parodytų, kad duotų savo akimis pamatyti. O ji man ir davė, dar ir kaip. Mačiau, kaip jis kombainą palieka ant kalnelio, prie medžių. Atseit, pas seserį eis. Aš dar kiek palaukiau namie būdama, o tada keliu tavo mamą: „Kelkis, mažiuke, eisim“. Paėjom kiek keliu su tavo mama, maža ji dar buvo, matom, kad tėvas pas ją prie lango palinkęs, iš miego ją kelia. Mes nuėjom kur prie obelų, sodely, ir sėdim, laukiam. O aš drebu visa, taip drebu. Po kiek laiko išeina jis. Visą mano riksmą ir ta namie būdama girdėjo. Aš kiek galvoju apie savo gyvenimą...nekenčiau aš jo, NEKENČIAU. Niekada jis manęs neapgynė, niekada neužstojo. Amžiną atilsį dabar jam...“.
„Bet kas padaryta, tas padaryta“.
„Taip, kad padaryta, tas padaryta“.

Ir lyg ašaros akyse rinktis pradeda, kai darkart mintyse perkratau močiutės pasakojimus, lyg susimąstau. Beklausant jos tik linksėjau galva, nes, tiesą sakant, neturėjau ką pasakyti. „Visą gyvenimą tiek kentėjau...“ - argi galima čia dar paguodos žodį atrasti? „Močiute, bet dabar viskas gerai, gali ramiai gyventi“? Argi tai būtų tiesa? Deja, už tą praeitį baisesni tik prisiminimai apie kiekvieną išrėktą žodį, negražų vardą, apie neapgintą orumą ir garbę, apie mirusius, gal niekad taip ir neužgimusius jausmus, apie visus kluptelėjimus plačiam kely, nelaimingas akimirkas, naivumą. Jų aš nenuneigsiu, nepaslėpsiu, neatimsiu ir nepaskandinsiu kur nors srauniam upely. Ne. Mano močiutė kol gyva kiekvieną naktį galvos apie savo nelaimingą gyvenimą. O aš tik būsiu šalia ir klausysiuos. Tik klausysiuosi. Nes kai ji sako, jog svarbiausia „kad jis tave mylėtų, kad būtų geras“, ji tai žino. Aš jokiu būdu negaliu pakeisti jos istorijos, sugrąžinti jai praeities ir pasakyti, kad ji viską darytų kitaip, bet juk galiu kurti savo ateitį tokią šviesią, kad ir mano močiutė, nakčiai išjungusi lempas, matytų tą šviesą, kuri veda mane tolyn. Galiu dalintis savo džiaugsmu ir savo šypsena, dovanoti savo apkabinimą, bučinį į skruostą ar ranką. Galiu tiesiog pasakyti „esu laiminga, man gera“ ir jai to užteks. Ji džiaugsis, ji manimi tikės. Tikės mano ateitimi, mano laime, sėkmingu likimu. Bent tiek tikėjimo galiu jai duoti. Juk kai žmogus tikrai gyvena dėl kitų - savo vaikų, anūkų, proanūkių - nieko daugiau jam nebereikia, tik jų laimės, kuri kiek sušildytų ir jos sudaužytą širdį.