Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne.
Gėlės — imkit, numarinkit ir mane.
Jos ant lūpų, jos ant veido, ant širdies
nežydės, nebežydės, nebežydės.
Aš iš ašarų išplaukti, iš juodų
savo kelio nerandu, neberandu.
Dugne vynas ir košmaras ir mirtis,
o ant kranto vieno sapno praeitis.
Vienas sapnas man dainuoja širdyje:
myliu myliu myliu velnią, myliu ją.
O po meilės, o po sapno, po dainos,
kas bus meilė, kas bus sapnas, kas dainuos — — —
Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne.
Gėlės — imkit, numarinkit ir mane.
Bernardas Brazdžionis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą