TOMAS NIPERNADIS

Po laimingai šlamančiu gluosniu, ant tilto,

tave sutikau.

Tu žiūrėjai į žėrinčią, žvilgančią upę. Ir švilpavai.

Tavo šviesiai geltonus - kaip vasara - plaukus

kedeno šiltas vėjas. - Mūsų gyvenimai

kaip upių (vandenys trykšta iš žemės ir grįžta į žemę)…

Pasakei. Patylėjai. Nusijuokei.

Tavo skaisčiai žali marškiniai ir lengva kuprinė, 

ir atsmaukta skrybėlė kaip mėlynas lopas dangaus. 

Putoja kriokliai ir liepos. Velėja žlugtą merginos. 

Aš laukiau tavęs ilgai. Savo draugo brangaus.

Užsidegei pypkę. Primerkęs akis pažiūrėjai į tolį:

,Einam kartu. Dar vasaros daug - o kelias be galo. 

Žemė dabar pasiilgusi kojų basų ir klajoklių 

juoko. Eikim kartu su baltais beržais. Jų dainelė 

tokia šviesi ir be rūpesčio aidi prie krioklio, 

kur linksmos merginos velėja vasaros vandenį žalią.

Henrikas Nagys

young blood, the old song, new love, let it grow

PAVASARIS! Ir nors laukus dar dengia sniegas, o ant šaligatvių protarpiais dar slepiasi plonas ledo sluoksnis, vėjas stipresnis ir už pačią žiemą, bet saulė vis tiek šypsosi ir šildo skruostus. Aš jau jaučiu pavasarį, kuris bėga, griūna ir, keikdamas žiemą, stengiasi su ja grumtis. Ateina pavasaris, kai ryte, važiuojant į mokyklą, visą kelią akis lepina ant automobilio priekinio lango krintantys saulės spinduliai. Kai tiesiog gera į plaučius traukti gryną orą ir būnant mokykloje, veržtis į lauką. Jau jaučiu visa tai, jau gyvenu pavasarine nuotaika, net kai pavasaris = 2 kalbos įskaitos + anglų egzaminas. Tai - niekai, nes sielą lepina indie muzika, o saulė apsimeta, jog nieko negąsdina lauke siaučiantis vėjas. Juk dabar - pavasaris!

Gėlės miršta

       Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne.
       Gėlės — imkit, numarinkit ir mane.

       Jos ant lūpų, jos ant veido, ant širdies
       nežydės, nebežydės, nebežydės.

       Aš iš ašarų išplaukti, iš juodų
       savo kelio nerandu, neberandu.

       Dugne vynas ir košmaras ir mirtis,
       o ant kranto vieno sapno praeitis.

       Vienas sapnas man dainuoja širdyje:
       myliu myliu myliu velnią, myliu ją.

       O po meilės, o po sapno, po dainos,
       kas bus meilė, kas bus sapnas, kas dainuos — — —
       Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne.
       Gėlės — imkit, numarinkit ir mane.

Bernardas Brazdžionis

Taika su pačiu savimi = taika su pasauliu.

Man of the House

It was a misunderstanding.
I got into bed, made love
with the woman I found there,
called her honey, mowed the lawn,
had three children, painted
the house twice, fixed the furnace,
overcame an addiction to blue pills,
read Spinoza every night
without once meeting his God,
buried one child, ate my share
of Jell-o and meatloaf,
went away for nine hours a day
and came home hoarding my silence,
built a ferris wheel in my mind,
bolt by bolt, then it broke
just as it spun me to the top.
Turns out I live next door.


--by Bob Hicok

Šį kartą poezija turi žmogų, kuris ją skaitys ir šypsosis, Santa.

I'm not your paranoia when someone's at the door

I'm not your nervous feeling

Each time we say goodnight

You picture buildings burning to the ground

From the basement to the streetlight

I'm not your drinking problem

A hole is in the sky

It's not your heart that you've been thinkin of

Just the feeling like you're gonna die

something in the way you move makes me feel like I can't live without you

Kaip galima gyvenime ieškoti kažko gražesnio, mistiškesnio, neįprastesnio už tai, kas esame? Žmogus - pati paslaptingiausia visatos dovana.Visada pykau ant poetų, kurie gražiausius žodžius skiria gamtai ar gyvūnijai. Žmogus ir jo siela - neišsemiama platybė, amžinybės jūra, neišnykstantis paslaptingumas. Šimtai milijonų jausmų ir neiššifruojama kūno kalba, nepakartojamos veido mimikos. Bėgančios ir lekiančios, pasvertos ir netikėtos žmogaus mintys.Įsimylėjusios rankos ir degančios akys - du neužgęstantys žiburiai. Didžiulė širdis ir aistrą nešiojantis kraujas. Trapi siela ir ginklą laikanti ranka. Sarkazmo gaida balse ir ašaromis plaunami skruostai. Kava kvepiančios lūpos ir vėju atsiduodantys plaukai. Jeigu semiuosi iš kažko kūrybinės ugnelės ir įkvėpimo - tai iš žmogaus.

awake my soul

Šalta arbata jau neturėjo kvapo, o pasenusį, apačioje įskilusį puodelį puošė tik iš vidaus baltame fone likusios arbatos dėmės. Abstraktus menas, kuris neslėpė jokios gilios minties. Tuose ruduose ir mėlyną atspalvį slepiančiuose taškuose buvo galima įžiūrėti daug skaičių: nupjauto ąžuolo rieves, mirusias kaimynų kates. Bet labiausiai jį gąsdino lyg neoninė lempa šviečiantis jo nesėkmių skaičius. Vienas pakilimas, du kritimai. Ir taip visą gyvenimą. Laimė - nelaimė. Deja, antrasis skaičius visad lenkė pirmąjį. Užsižiūrėjęs į tuos arbatos ženklus staiga jis pajuto, kaip po vieną pamažu stipriai užlenkia rankos pirštus. Nors dešinę ausį tuomet neramino iš viršaus - kaimynų buto - sklindantis vaiko verksmas, kairiąją pasiekė tyli muzika. Širdies muzika. Ji grodavo tada, kai ašarų maišeliai pavojingai žadėdavo plyšti. Tačiau būtent toji muzika sustabdydavo visas, dar nepradėjusias tekėti skruostais ašaras. Jis suprato - ir šįkart nusiminti nevalia. Nors arbata atšalo, baltame puodelyje dar liko jos žymių.

possibilities

Vakar visą dieną verkiau. Net mokykloje. Nors žinau, visada žinojau, kad viena klaida nesugriauna viso gyvenimo, tačiau tik šiandien pati tyliai sau pritariau - nesugriauna. Daugiau dėl to neverksiu. Juk, net galvoti nereikia, kad turiu dar beveik šimtą dienų, per kurias, kaip kažkas pasakė, arsiu ir melsiuos. Nes per tas dienas dar galiu kažką nuveikti, o melsiuosi dėl to, kad, galbūt, Dievas man padės. Ir per tas dienas aš įrodysiu, kad viena klaida nereiškia, jog esu niekam tikusi. Įrodysiu, kad galiu daugiau. Juk klysti žmogiška ir teisinga. Neteisinga būtų tik nesimokyti iš padarytų klaidų. O aš, nors ir neturėdama kantrybės bei geležinės valios, jas ugdysiuosi. Ir nusivaliusi ašaras nuo įraudusių skruostų kibsiu į gyvenimą ir tik dėl savęs kovosiu: nes klaidas savo gyvenimo sąsiuvinyje raudonu rašikliu galiu taisyti tik aš pati,


A

Septyneilis apie nebyliąją prapultį

Dabar jau mūsų neišgelbės nieks
tu baltas ciklamenas prapulties
bučiuoki kaukolę ir nebijok mirties
dabar jau meilė ar mirtis žydės
balta šviesa ji mėlynos nakties
spindėjimas ir žiedas prapulties
mylėk mane ir nebijok mirties
Dabar jau mūsų neišgelbės nieks
ar baltas ciklamenas man žydės
sušvito kaukolė ir nebėra mirties
neilgas kelias žydinčios nakties
pamėlo gilių kryžius prapulties
dabar dangus jau temsta nežydės
nėra gyvybės ir nebus mirties
Dabar jau mūsų neišgelbės nieks
nieks nepareina iš anos nakties
mums gaudžia baltos jūros prapulties
mums jūros ciklamenai o mes nieks
mums kiaukutai ir kaulai tos nakties
dabar dangus ir pragaras žydės
nėra nebus jau meilės nei mirties
Dabar jau mūsų neišgelbės nieks
imk kaukolę atgyjančios nakties
dangaus ieškojai žiedo prapulties
ar laimės troškai nieks čia nežydės
tik vienas baltas žodis iš mirties
nebus jau niekur nieko tik žydės
ilgi stiebai melsvėjančios nakties



Sigitas Geda