1
Per bedugnes ir kalnus
Jūs
žengiat kaip gigantai!
Išnardote marias
Ir kylat į
padanges,
Ir spjaudotės ugnim,
Ir vemiate
siera,-
Ir Dievo žemėj jums
nėra,
Gyvieji!
Vieni kaip viešpačiai,
Kiti
vergai.
Visi rūstaus likimo sūnūs:
Kerštu
patvinusi dvasia
Ir Kaino ženklas kaktose,
Ir ta
pati klaiki dalia -
Kentėt apgaulėj ir mele
Ir
žūti keikiant žydrą dangų.
Vivos plango!
Rūsčių dienų kerštingi
sūnūs,
Nepalaimos herojai!
Visais keliais, visom
kryptim
Su prievartos juoda mirtim
Jūs žengiat
nuožmūs ir pikti,
Likimo bausmei pasmerkti.
Kur
krenta jūs šešėlis,
Ten džiūsta skaidrios
gėlės.
Po švinine jūs koja
Kantrus akmuo
vaitoja.
Nuo jūs burnų nuodingo kvapo
Vaiduokliai
keliasi iš kapo.
Klaikiam šios žemės pragare
Jūs
dygstat sėkla nemaria
Ir žydit apgauliais
žiedais,
Ir nokstat dvokiančiais nuodais
Tvaike to
melo ir žabangų.
Vivos plango!
Jūs žengiate į sostus
Ir minate
altorius.
Nuo jūs įstatymų sugriuvo
Ir nuodėmės ir
doros.
Karūnos niekšų daliai,
O dulkėse
karaliai,
Ir tribunoluos išdidžiai
Teisiuosius
smerkia žmogžudžiai.
Ir sūnūs nebeverkia,
Kai
mirti motiną pasmerkia.
Nereikalinga ir
tuščia
Žmogaus paniekinta kančia.
Ir vakarop
pasvirus saulė -
Vien piktas melas ir
apgaulė.
Pakalnėj žiežirbos sumirgo,
Praskrido
raitelis ant žirgo, -
Ir dalgis sutemoj sužvango.
-
Vivos plango!
Žioruoja plačios
aikštės,
Liepsnoja kaitrūs laužai.
Suplūdo pilkos
minios
Jums garbę atiduoti,
Valdovai!
Jau
aukurus sukrovę,
Žyniai jums gieda šlovę
Ir,
gatvių dulkėse sukniubę,
Jums maldą vapa
skubią,
Ir vergiškoj ekstazėj žada
Bučiuoti jūsų
padą.
Ir džiūgauja tironai
Ir budelių gauja.
O
žemė žėri jau raudonai
Kraujuos ir ugnyje.
Ir
švenčia pjūtį pabaigtuvių
Minia vergų ir
paleistuvių
Naktovidžio naktiniam tango. -
Vivos
plango!
Ir mes, ir mes, kur kenčiame,
Pilkieji milijonai!
Ar didmiesty, ar kaime
Su
rūpesčiu ir baime,
Vieni vergovėj
užguiti,
Maištingam lūkesy kiti
Sukniubę!
O iš
rasotų rūsių
(Ir mes, ir mes ten būsim)
per naktį
juodą, nykią
Pablūdęs kažkas klykia,
Kažkas likimą
keikia,
Kažkam numirti reikia.
Bedugnėj skausmo
sielvartingo
Gyvenimas kaip lašas dingo
Už geležim
apkalto lango. -
Vivos plango!
2
Dabar einu į tylumą,
Į tylumą
palaimintą ir didžią,
Kur į calūno juodą minkštą
drobę
Naktis visų mūs sielvartus suglobia.
Einu į
laisvę, didelę ir plačią,
Kuri priims mane kaip
lauktą svečią.
Pro pilkus sutemų rūkus
Einu pas
brolius ir draugus.
Bet tolyje varpai dar bokštuos
gaudžia
Ir dega vakarų žara,-
Ir vėl krūtinėj gėla
maudžia,
Širdy pagieža ir aitra.
Ne viskas
sutemose žuvo.
Šiltu krauju širdis pasruvo
Ir
prievartai paklusti neišmoko:
Mortuos
voco!
Šaukiu aš jus visus iš
kapinynų
Iš pakelės duobių ir griovių,
Iš molio,
dumblo ir smėlynų
Ir iš visų mirties
vietovių.
Pakilkit, griaučių šiurpūs
milijonai,
Garbingieji pulkai ir legionai, -
Ir
tie, kurie nuo šalčio ir nuo bado
Pūgų simfonijose
mirtį rado,
Ir tie, kurie už laisvą, lakią
mintį
Dūlėja nukankinti.
Pakilkite
išniekinti,
Subjauroti, apluošinti,
Su aimanomis
ir klyksmais,
Su maldomis ir su keiksmais,
Su
budelių girta gauja,
Kuri žibintų žaroje
Ant jūsų
kapo spardėsi ir šoko.
Mortuos voco!
Bet tyli kapinynų tamsios
kalvos,
Nekyla niekas iš drėgnos duobės.
Ramybėj
miega griaučių plikos galvos,-
Jų sapno niekas niekad
neįspės,
Kaip niekas neįspės kančios
Prasmės, nei
galo, nei pradžios,
Ir viską saugos paslaptis
Kaip
ta šiurpi, tyli naktis.
Ir eis gyvieji per tą būtį
klaikią
Su gėla amžina, gilia.
Visiem, visiem
keliu tuo eiti reikia,
O grįžti niekam
nevalia.
Negrįšiu jau nė aš į saulės dieną
Iš tos
juodos nakties.
Tik pakelėj pro varpučio
velėną
Gal ranką kas išties
Ir tars: eiva drauge į
gilumą,
Į didžią, šventą tylumą,
Kur ašarų nebėr
nė veide juoko…
Mortuos voco!
Ir aš einu į tylumą,
Į tylumą
palaimintą ir didžią.
Einu per aukštą siaurą
tiltą
Į naktį kvepiančią ir šiltą,
Kur juda
žvaigždžių milijonai,
Pulkų pulkai ir legionai.
Ir
mano kelio staigų vingį
Nužymi ruožai
spindulingi.
Naktis gera, naktis kaip
motina,
Jautri, įspėjanti, dosni,-
Paguodžia ir
pasotina,
Kai jos viešnagėn pareini.
Ir aš
nuvargęs parėjau
Ir klaidžiot nebenoriu jau
Aštriais įdegintais keliais -
Liepsnotais saulės
spinduliais.
Ir sako ji: lik čia, sūnau,
Aš tavo
sielvartą žinau.
Ir aš lieku. Kantriai vilkta
Sunki gyvenimo našta
Kaip varpa svyrinti
prinoko.
Mortuos voco!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą