Šekspyras 66 sonetas

Mirties šaukiuosi širdžia nukamuota,-
Aš pavargau žiūrėt, kaip Menkysta
Ant karžygio lavono kelia puotą,
Kaip niekinama priesaika šventa,

Kaip drabstoma purvais Garbė auksinė,
Kaip jungą velka Laisvė išdidi,
Kaip mėtos Gėda dvokiančiam šiukšlyne,
Kaip kilnūs ryžtai smaugiami širdy,

Kaip dūsta didis talentas vergijoj,
Kaip spardo mulkis meno stebuklus,
Kaip pataikauja Gėris nebylus
Išpuikusios Niekšybės despotijai...

Aš mirt geidžiu, aš neturiu jėgų,-
Tiktai tave palikti man baugu.