forever young, forever inlove

Praėjus beveik trims rugsėjo - spalvoto, gražaus - savaitėms, labai gera nenueiti į penktadienio paskaitą, praleisti choro repeticiją ir ketvirtadienio dienos šviesoje susikrauti daiktus - lėkti pas mamą! Prikirsti naminio kugelio, su močiute prisivalgyti saldumynų, o paskui penktadienio rytą su kava praleisti lovoj. Nes kuo toliau, tuo lengviau suprantu, kad maži dalykai - mano gyvenimas.

there is no sweeter innocence than our gentle sin in the madness and soil of that sad earthly scene

o aš noriu, kad kambaryje degtų tik stalinė lempa ir garsiai grotų Take Me To Church, o mes maltumėm šūdą, lygiai taip, kaip ir prieš metus. noriu kalbėti apie morčių, apie savo katiniškus norus, apie bernelius ir nekęsti universiteto. noriu, kad dar truputį nereikėtų galvoti apie namų darbus ir kad būtų laiko knygų skaitymui. arba bent jau turėčiau valios nemiegoti. tik tiek.

o ruduo, kaip visada, nelaukia. ateina su šaltais vakarais, skruostus raudonai nudažančiu vėju ir greita naktimi. ir širdelėj kažkas kirba, kai einant Antakalnio gatvėmis po kojomis nukrenta pirmieji lapai.

vėl.

nes aš gyvenu du gyvenimus kiekvienais metais:
1) labas, rugsėji - ate, vasara
2) labas, vasara - ate, proteli

dabar čia tas pirmas.

„Aš laukiau kažkokios audros, kuri mane išgelbėtų ir išplėštų ir praeities nagų, bet išsivadavimas atėjo tyliai, ramiai, aš to net nepajutau. Tačiau jis yra. Tuo metu, kai aš buvau puolęs į neviltį ir maniau, kad viskas jau prarasta, jis augo ir tvirtėjo. Aš maniau, kad atsisveikinimas - tai visada jau galas. Šiandien žinau: augimas - irgi atsisveikinimas. Augti dar reiškia ir netekti. Ir nėra jokio galo.
Dalis mano buvimo šioje žemėje tarnavo griovimui, buvo paskirta neapykantai, priešiškumui, žudymui. Bet gyvenimas man išliko. Tai jau beveik uždavinys ir kelias. Aš noriu ugdyti save ir būti viskam pasiruošęs, aš nenoriu apsnūsti patenkintas savimi, o noriu eiti toliau, net jeigu kada ir kiltų pagunda sustoti. Reikia daug ką atstatyti ir beveik visą atitaisyti, reikia dirbti ir atkasti tai, kas buvo užversta per tuos sviedinių ir kulkosvaidžių metus. Ne kiekvienas turi būti pionierius - reikalingos ir silpnesnės rankos ir menkesnė jėga. Ten aš ieškosiu sau vietos. Tada mirusieji tylės, ir praeitis nebepersekios manęs, o padės man.
<...>
Ir galimas daiktas, kad man ne kartą reikės nusiimti kuprinę, kai pavargs pečiai; ir turbūt ne kartą reikės dvejojančiam sustoti prie kryžkelių ir pasienio užkardų ir kai ką palikti, ne kartą parklupti ir pargriūti. Bet aš vėl pakilsiu, nepasiliksiu gulėti, eisiu toliau ir nepasuksiu atgal. Gal aš niekada nebegalėsiu būti visiškai laimingas, turbūt šitą galimybę sugriovė karas, ir visur aš būsiu šiek tiek prašalietis ir niekur nesijausiu kaip namie, bet turbūt niekada nebūsiu ir visiškai nelaimingas, nes visada bus kas nors, kas mane prilaikys, kad ir mano rankos arba koks medis, arba alsuojanti žemė“. 

 „Kelias atgal“, Erich Maria Remarque

lost in the city of angels, down in the comfort of strangers I found myself in the fire burned hills in the land of a billion lights

- Geros įtakos nebūna, pone Grėjau. Bet kokia įtaka nemorali, moksliniu požiūriu nemorali.
- Kodėl?
- Todėl, kad darydamas kitam įtaką, atiduodi savo sielą. Žmogus nebegalvoja savomis mintimis, savos aistros jo nebedegina. Jo dorybės jam nebetikros. Jo nuodėmės, jei nuodėmės iš viso egzistuoja, skolintos. Jis tampa svetimos muzikos aidu, aktoriumi, vaidinančiu ne jam parašytą vaidmenį. Gyvenimo tikslas - išugdyti save. Mes ateinam į pasaulį, kad pilnutinai atskleistume savo prigimtį. Nūnai žmonės bijo savęs. Jie užmiršo svarbiausią iš visų pareigų - pareigą sau. Žinoma, jie mielaširdingi. Pamaitina alkaną, aprengia elgetą. Bet jų pačių sielos badauja, jos nuogos. Drąsa apleido mūsų giminę. Gal mes niekada jos nė neturėjom. Visuomenės baimė, kuri sudaro moralės pagrindą, Dievo baimė, kuri yra religijos esmė,- štai kas valdo mus. Ir vis dėlto...
- Būkite geras, Dorianai, pasukit galvą dar truputėlį į dešinę,- paprašė dailininkas, įnikęs į savo darbą ir nieko daugiau nematydamas, tik jaunuolio veide atsiradusią išraišką, kurios anksčiau nebuvo.
- Ir vis dėlto,- tyliu melodingu balsu tęsė lordas Henris, grakščiai mostelėjęs ranka jam būdingu judesiu, įgytu dar besimokant Itono mokykloje,- aš manau, jei bent vienas žmogus visapusiškai, ligi galo išgyventų visą savo gyvenimą, suteikdamas kiekvienam savo jausmui pavidalą, kiekvienai minčiai išraišką, kiekvieną savo svajonę paversdamas tikrove, man rodos, kad pasaulis gautų tokį šviežią impulsą džiaugsmui, jog mes užmirštume visas viduramžių negalias ir grįžtume prie helenų idealo, o tai gal būtų kas dar nuostabesnio ir vertingesnio. Tačiau net drąsiausias iš mūsų pats savęs bijo. Savęs atsižadėjimas, toji tragiška atgyvena, paveldėta iš laukinių, žalojusių savo kūną, žlugdo mus, griauna mūsų gyvenimą. Mes baudžiami už tai, kad atsižadam savęs. Kiekvienas geismas, kurį bandome užgniaužti, tebetūno mūsų mintyse ir nuodija mus. Kūnas nusideda kartą ir išsivaduoja iš nuodėmės, nes veiksmas - tai savotiškas apsivalymas. Nieko nebelieka, tik malonumo prisiminimas ar saldi atgaila. Vienintelis būdas atsikratyti pagundos - jai pasiduoti. Jeigu spirsies, tavo siela susirgs, ilgėdamasi to, ką pati sau uždraudė, geisdama to, ką jos pačios sukurti siaubingi įstatymai pavertė siaubingais ir neleistinais dalykais. Sakoma, kad didžiausi pasaulio įvykiai vyksta žmogaus mintyse. Mintyse, ir tik mintyse padaromos pačios didžiausios pasaulio nuodėmės.

„Doriano Grėjaus portretas“, Oscar Wilde