Patirti didžiausią iki šiol savo gyvenimo nuotykį, sugrįžti iš Italijos pragyvenus ten beveik visą vasarą - du su puse mėnesio - nėra pats lengviausias dalykas pasauly. Nuo beveik nieko neveikimo (arba labai minimalaus darbo,
if i may) prie darbo ir magistrantūros studijų baigimo metų, nuo odą svilinančios saulės ir žydros jūros prie geltonų lapų ir šaltų dienų, nuo vasaros prie rudens, nuo pasakos iki r e a l y b ė s. Ir tuomet stačia galva nert į rūpesčių ir streso šulinį: iš naujo mokytis dėlioti savo laiką ir stengtis per dvidešimt keturias valandas padaryti tiek, kiek normaliomis sąlygomis būtų galima nuveikti per bent dvidešimt šešias. Laužyt galvą ir per ją verstis svarstant "o kur dabar gyventi, kaip rasti naujus namus, kaip greičiau juose apsigyvent". Ir apskritai, gal ta Italija taip sumaišo visą vertybių sistemą ir sustato viską į vietas taip, kad tik dabar supranti, kad iki šiol viską darei ir vertinai ne taip, kaip iš tikrųjų norėjai. Ir tada tenka ieškoti balanso tarp senųjų įpročių, jų prisijaukinimo iš naujo ir naujųjų įpročių įvedimo į kasdienį gyvenimą.
Lots of work, žinokit. Tai taip ir prabėga koks geras mėnesis, net pusantro, kol viskas
po truputį stoja į savo vietas. Pamažu, nors ir nelabai norėdamas, supranti, kad nuo realybės ir atsakomybės nepabėgsi. Kad laikas nesustos ir prie tavęs neprisitaikys, nors tu ką. Kad tiesiog reikia keltis iš lovos, eit į darbą, eit į univerą, grįžt namo ir sėst prie kitų darbų užuot žiūrėjus šimtą kartų matytą
Friends seriją a.k.a g e t s h i t d o n e.
O tada prasivalai spintą ir stalčius, susikrauni daiktus ir naujuose namuose visiems jiems surandi vietas, susikuri malonią ir jaukią aplinką, atsipalaiduoji, susitaikai su mintimi, kad iš to do listo išbrauktas labai didelis, kad ir vienas, punktas, o dabar tau tiesiog reiks visus metus (tikriau - septynis mėnesius) stengtis ir įdėti labai daug valios, pastangų, noro, laiko ir jėgų ir pasiekt kitus tikslus. Nes jie tau svarbūs, tu nori jų pasiekti, tu gali juos pasiekti, juos pasiekti tau reikia.
Ir pamažu stresą ir chaosą pakeičia susitaikymas ir šiokia tokia ramybė likusiam chaose (šįkart tam savam, gana jaukiam, kuris visad šalia), išryškėja priminimas, kad viskas bus ok. Iki šiol tai susitvarkei, tai kodėl dabar turėtų būti išimtis?
Ir vakare įkali raudono vyno, klausydama gražių dainų ir pliurpdama su mama nusilakuoji kojų nagus, ryte pabudus prie blynų pasidovanoji sau kokią mimozos taurę, apsirengi ir giliai įkvėpus pasitinki realybę, kad dabar kurį laiką vakarus ir ištisus savaitgalius reiks atiduot darbams ir magio rašymui. (Seniai aišku, kad negali turėt visko, o jeigu turi daug, turi tai šiokia tokia eilės tvarka).
Už šviesią ateitį ir keliones, kurios atneša tokį chaosą, kuris vėliau sustato viską į savas vietas.
Aš galiu.
-A
