25

 Mano laimė gyvena tūkstančiuose mažų detalių.

Randu ją Italija ir saule kvepiančioj žvakėj, namų tvarkoj, nuo daržovių neužsidarančiam apatiniam šaldytuvo stalčiuj, pagal spalvą sukabintuose marškiniuose, lentynoj sudėliotose knygose, namus pagyvinančiose gėlėse. Rytinėj kavoje, medum pasaldintoje mėtų arbatoje. Namuose. Žinojime, kad juose šilta ir gera, kad niekad juose nebūsiu viena. Kad ir manęs lauks, ir aš turiu ko laukti. Smalsume. Pirmą kartą gyvenime sutrintose ir užšaldytose braškėse. Nore pirmą kartą išvirti moliūgų sriubą. Vakarienės gaminime. Gražiai sudėliotose lėkštėse. Randu ją ant padengto stalo. Metų laikų stebėjime pro langą, stebėjime, kaip miršta ir atgimsta berželių lapai už lango. Kassavaitiniame apsipirkinėjime. Duše prieš miegą, švarioje patalynėje. Gaiviame ore, gražiame maršrute pėsčiomis, neatsibostančiose Vilniaus gatvėse, naktinėse gatvių šviesose. Vaikščiojime.

 Mylimajam. Jo apkabinime ir kiekviename pakutenime. Bučinyje prieš miegą. Kiekvieną dieną kuriamoje naujoje istorijoje. Kiekviename tyliame bijau, virstančiame nauju nuotykiu. Kiekvienoje prisipažinimo ir atsivėrimo akimirkoje. Kiekviename susikibime rankomis. Kiekvienam myliu arba kiekvienam katinėli. Žinojime, kad tai, kokia esu pati viena su savimi, galiu būti ir su juo, - be nutylėjimo, be apsimetinėjimo.

Laimė man draugai. Priėmimas ir supratimas, kad augu. Vis iš naujo gautas patvirtinimas, kad mes vis dar su tavim ir einam šalia, koja kojon. Įsiklausyme ir pastebėjime. Ne klausime ir ne pasitikslinime, o žinojime, kas man dabar geriausia, ko reikia, kas negerai.

Taikoje su savimi. Tai, kad dėl nieko ant savęs nepykstu - vietoj to žinau, kodėl kažkada taip pasielgiau. Tai, kad leidžiu sau atleisti. Bet ir klysti. Ir nebijoti sakyti to, kaip jaučiuosi, kaip nusivyliau ar kaip branginu. Tai, kad maitinus megenis ir leidžiu joms veikti, nuolat suktis visiems mechanizmams, šimtąkart per minutę pakeisti minčių eigą. Tai, kad tikiu savim, ugdau pagarbą sau ir neleidžiu trypti kitiems. Tai - laimė.

Laimė darbe. Nors kartais iš pykčio ir nuovargio trūkčioja akis, bet atrandu džiugesy pačiame darbe. Matau jame prasmę, matau tikslą, matau šimtą galimų kelių ir ateitį. Ir laimė tobulėjime. Žinių pasidalijime su kitais.

Laimę randu pagalvojusi, kad galiu leisti sau jos ieškoti, galiu leisti sau ją kurti ir jos siekti. Ir žinau, kad prieš miegą išjungusi šviesą ir rytą pabudusi pasitikti naują dieną vėl ją ten pat rasiu. 

Mano laimė gyvena tūkstančiuose mažų detalių. Kiekvieną dieną randu bent po vieną. Ir gyvenu pilna širdimi. 

Per gyvenimą patiriam visą nesuskaičiuojamą galybę emocijų, bet manau, kad iki šiol maloniausia man buvo patirti vieną, tokią stiprią, gyvą ir tikrą. Tą, kai išmokau būti su savimi. Ir iki galo džiaugtis savam kaily. Dažnai visi ignoruojam faktą, jog gimstam vieni, mirštam irgi vieni, jau vieni, bet keisčiausia tai, kad per gyvenimą bijom eit vieni. Ir kai kurie tą gyvenimą praleidžiam besimokydami eiti vieni. Nes matyti kelią, kai aplink tvyro rūkas, kai iš pakelės sklinda gaudžiantis triukšmas, labai sunku, todėl bent kito ranką pagriebus atrodo kažkaip saugiau. Nors paprastai aklieji kitų aklųjų neveda.

Bet grįžkim prie minties, kad gali būti vienas, puoselėjimo, globojimo ir ugdymo. Ir to, kaip sveika prisiminti, kaip nori susidėlioti savo spalvotą gyvenimėlio dėlionę. Ir kaip neišvengiamai praeini tris etapus:
i) teoriškai susidėlioji prioritetus ir susikuri, kaip pagal kitų standartus atseit norėtum įsivaizduoti savo gyvenimėlį. Raktinis žodis - kitų (standartus). Pradedi apgaudinėti pats save, nors iš tikrųjų neaišku, nei ką nori įrodyti, nei kam, ir išvis kaip čia atsidūrei;
ii) ilgainiui pasimiršta tas pirmiau minėtas melas sau ir gyveni toliau jau aklai nesekdamas kažkokių taisyklių. Kažkur atminty jos kartais sušmėžuoja, bet didelio poveikio nedaro. Svarbiausias etapo bruožas - jautiesi kažkoks nepatenkintas, kažko trūksta, gal pradedi ieškoti antros puselės, nes, nu, o kas kitas dar laimės gali atnešt ir visą gyvenimą stebuklingai sutvarkyt?;
iii) ir tada kažkaip neplanuotai tarsi pabundi iš sapno arba, greičiau, transo būsenos. Kažkoks visas nebesujauktas ir ramesnis. Iš kažkur daugiau tikėjimo ir siela kažkokia gyvesnė. Svarstai, ar čia užteko atostogų, kad atsigautum, ar yra gilesnių priežasčių. Bet tampa nelabai svarbu. Nebereikia nusistatinėti ir aiškiai užsibrėžti, kaip dabar turėtum elgtis, viskas kažkaip savaime išsigrynina, be didesnių filosofinių apmąstymų ir egzistencinių krizių. Tiesiog vieną dieną kažkas pasikeičia. Po metų pertraukos prieš miegą į lovą atsineši knygą. Kitą naktį prie knygos pasiimi dar ir pieštuką. Prisimeni, kaip gera ir malonu skaityti. Visad mėgai, bet neturėjai laiko. Ir tik šitų kelių knygos užsitempimų į lovą užtenka, kad viskas, ką darei iki šiol, padarė tave tokį laimingą, kad nežinai, kur iš tos laimės dėtis. Nuvažiuoti prie jūros vienam - nebe dalykas iš fantastikos srities. Eiti į kiną vienam - vienas iš maloniausių naujai atrastų užsiėmimų. Nueiti į negirdėtos grupės koncertą - avantiūra, į kurią leidiesi be didesnių apsvarstymų. Ir perki bilietus į antrą tokį, jau kitos grupės. Paskambini mamai ir pasidžiaugiat, kaip, pasirodo, vienu metu, bet nesusitarus, prisiminėt skaitymo malonumą. Ir supranti, kad skirdamas laiko tam, kuo tiki, iš tikrųjų darai sau paslaugą. Ir gera širdy, ir siela švari.

Gimtadienio proga draugei priminiau, kad ne mus gyvenimo vėjai mėto, o mes patys nurodinėjam, kuria kryptim dabar suksim. Iš tiesų, labai sunku pasiklysti, kai aplink tiek daug triukšmo, gal net tuštybės, gal neįsiklausymo, bet pirmiausias žingsnis pilnatvės link - įsiklausyt į tai, ką čiulba žvirblis kairėj krūtinės pusėj. Antras galėtų būt nusispjovimas - už tai, kad jauti laisvę pats pasirinkti, ko nori klausyti ir kam skirti laisvą valandėlę. Galvodama apie trečią žingsnį esu linkusi galvoti, kad atsidūręs tame etape neturėtum įkvėpimo pagautas imti mokyti kitus, nes lygiai taip pat, kaip tu atradai savo džiaugsmus, kitas kitaip atras savuosius, su visom pamokom, gal parkritimais, gal ilgai blaškydamasis.

Ir dar labai noriu pasakyti - velniop asketišką gyvenimą. Sielą susinkim numirę, o ne bėgiodami žaliuojančia ir gyva žeme. Būkim gražūs ir ieškokim malonumų. O truputis prieš tai iškeiktos tuštybės suveiks kaip šifozrenijos prevencija.

Oi, kaip gera. Einu pilna sauja gyvent toliau.

2018 goes 2019

Jau kelerius metus iš eilės jiems pasibaigiant sakau, jog va šitie tai buvo geriausi so far. Ir kol kas tradicijų nelaužau. 2018-ieji buvo beprotiški. Labiau iš gerosios pusės. Gal tik iš gerosios. Ir jau trečius metus iš eilės norisi naujuosius pasitikt su aiškiai mintyse sudėliotais tikslais.

1. Parašyti magistrinį, baigti mokslus ir pasiimti magistro diplomą.
2. Sudalyvauti atrankoje dėl naujos darbo vietos ARBA išvykti į stažuotę. Jei nepavyksta pirmas, privalomas antras variantas.
3. Aplankyti bent 2 šalis.
4. Sugrįžti į Italiją (preferably, Pizą).
5. Sustiprinti / pradėti stiprinti italų kalbos žinias.
6. Išmokti taupyti (šiais metais bandžiau, kitais reikėtų bandyti toliau).
7. Nueiti bent į tris spektaklius, tris kino filmus,  bent tris koncertus ir bent į porą techno vakarėlių.
8. Jokių panikos priepuolių.
9. Bent kartą per savaitę prieš miegą padėkoti už tai, ką turiu.
10. Bent 5 knygos. Ne mažiau.

2019 bus įdomūs. 

Cannot fucking wait!

Yra du pasirinkimai, kai jau atrodo, kad viskas - energijos nebėra, motyvacija palaidota ir viskas eina velniop:
1) pasiduoti
2) sukąsti dantis ir varyti toliau.

Ir nors kurį laiką elgiausi tarsi pasirinkusi pirmą variantą, visgi supratau, kad su antru bus įdomiau.

ne è valsa la pena

Patirti didžiausią iki šiol savo gyvenimo nuotykį, sugrįžti iš Italijos pragyvenus ten beveik visą vasarą - du su puse mėnesio - nėra pats lengviausias dalykas pasauly. Nuo beveik nieko neveikimo (arba labai minimalaus darbo, if i may) prie darbo ir magistrantūros studijų baigimo metų, nuo odą svilinančios saulės ir žydros jūros prie geltonų lapų ir šaltų dienų, nuo vasaros prie rudens, nuo pasakos iki r e a l y b ė s. Ir tuomet stačia galva nert į rūpesčių ir streso šulinį: iš naujo mokytis dėlioti savo laiką ir stengtis per dvidešimt keturias valandas padaryti tiek, kiek normaliomis sąlygomis būtų galima nuveikti per bent dvidešimt šešias. Laužyt galvą ir per ją verstis svarstant "o kur dabar gyventi, kaip rasti naujus namus, kaip greičiau juose apsigyvent". Ir apskritai, gal ta Italija taip sumaišo visą vertybių sistemą ir sustato viską į vietas taip, kad tik dabar supranti, kad iki šiol viską darei ir vertinai ne taip, kaip iš tikrųjų norėjai. Ir tada tenka ieškoti balanso tarp senųjų įpročių, jų prisijaukinimo iš naujo ir naujųjų įpročių įvedimo į kasdienį gyvenimą. Lots of work, žinokit. Tai taip ir prabėga koks geras mėnesis, net pusantro, kol viskas po truputį stoja į savo vietas. Pamažu, nors ir nelabai norėdamas, supranti, kad nuo realybės ir atsakomybės nepabėgsi. Kad laikas nesustos ir prie tavęs neprisitaikys, nors tu ką. Kad tiesiog reikia keltis iš lovos, eit į darbą, eit į univerą, grįžt namo ir sėst prie kitų darbų užuot žiūrėjus šimtą kartų matytą Friends seriją a.k.a g e t s h i t d o n e. 

O tada prasivalai spintą ir stalčius, susikrauni daiktus ir naujuose namuose visiems jiems surandi vietas, susikuri malonią ir jaukią aplinką, atsipalaiduoji, susitaikai su mintimi, kad iš to do listo išbrauktas labai didelis, kad ir vienas, punktas, o dabar tau tiesiog reiks visus metus (tikriau - septynis mėnesius) stengtis ir įdėti labai daug valios, pastangų, noro, laiko ir jėgų ir pasiekt kitus tikslus. Nes jie tau svarbūs, tu nori jų pasiekti, tu gali juos pasiekti, juos pasiekti tau reikia.

Ir pamažu stresą ir chaosą pakeičia susitaikymas ir šiokia tokia ramybė likusiam chaose (šįkart tam savam, gana jaukiam, kuris visad šalia), išryškėja priminimas, kad viskas bus ok. Iki šiol tai susitvarkei, tai kodėl dabar turėtų būti išimtis?

Ir vakare įkali raudono vyno, klausydama gražių dainų ir pliurpdama su mama nusilakuoji kojų nagus, ryte pabudus prie blynų pasidovanoji sau kokią mimozos taurę, apsirengi ir giliai įkvėpus pasitinki realybę, kad dabar kurį laiką vakarus ir ištisus savaitgalius reiks atiduot darbams ir magio rašymui. (Seniai aišku, kad negali turėt visko, o jeigu turi daug, turi tai šiokia tokia eilės tvarka).

Už šviesią ateitį ir keliones, kurios atneša tokį chaosą, kuris vėliau sustato viską į savas vietas.

Aš galiu.

-A

Tuoj išeisim į gatves, po darbų užtvindysim visų barų terasas, staliukus nukrausim aperol spritzais ir šaltu alumi, akimirkomis norėsis nuo pečių nusimest odinę striukę ir juoktis nesivaržant. Nepamiršim problemų, bet sudėsim jas į muilo burbulus ir paleisim vėjais - tai ne vienintelis dalykas, kurį pa(si)leisim. Plaukus. Gal net įsimylėsim, jei ne pavasarį, tai vienas kitą, ir valiūkiškai mainysimės akies mirktelėjimais, o kuris nors iš mūsų gal net pradės ant piršto sukti garbaną. Saulė kraipys galvą, mintydama "ir vėl", bet ar tai rūpės?

Saulė vos stipriau pakaitino termometrus, o Vilniuj jau plaukia žmonių jūros. Atrodė, kad ši žiema ir slogi nuotaika neapleis, bet pagaunu save rezgant ne vieną, o ištisą pulką vasaros planų.

Mėgstu viskuo skųstis, bet lygiai taip pat moku idealizuoti.

Sulaukėm.

nostalgia, you suck

Iki šiol nemaniau, kad galime įsprausti save tarp kažkokių prisiminimų rėmų, užsitverti gražiausių akimirkų sienomis ir ignoruoti dabartį. Nebūčiau net pagalvojusi, kokią galią turi praeitis, atmintin įsirėžusios šviesiausios ir meilės kupinos akimirkos, kol nepradėjau reflektuoti savo gyvenimo pastaruosius porą mėnesių ar panašiai.

Lengva suprasti, kad gyvenimas būtent toks, kokio ir nori, kad kiekvieną dieną imi po plytą ir statai sau tokius pamatus, ant kurių išsilaikys išsvajotoji ateitis. Pats tas plytas imi, dedi vieną po kitos, lipdai, statai. Lengva suprasti, kad viską turi teoriniame lygmenyje. Iš tikrųjų tuo nuoširdžiai tikėti ir gyventi tuo tikėjimu daug sudėtingiau.

Sunku džiaugtis dabartimi, kai taip spaudžia ir varžo prisiminimų sienos - kartais atrodo, kad jos ilgainiui pradės artėti viena kitos, erdvės mažės ir galiausiai nebeturėsi kur trauktis, tave suspaus, - kai nuolatos lygini tai, kas vyko lygiai prieš metus, prieš pusmetį, tada, kai neva buvo geriau. Prarandi sveiką nuovoką, realybės jausmą, tampi apsėstas, pasiduodi nostalgijai, gyveni ne tik praeitimi, gyveni praeityje.

Esi linkęs dramatizuoti, pradedi gailėtis pats savęs, pamažu perduodi savo slaptas asmenines dramas aplinkiniams - jos nejučia prasiveržia pokalbiuose, su kiekvienu žodžiu, gestu ir žvilgsniu. Perduoti savo ne(pasi)tikėjimą ir spjaudaisi neigiamom emocijom. Pats tampi viena didele neigiama emocija. Esi savo susikurtos dramos aktorius. Nebegali objektyviai vertinti.

Teoriškai vis dar supranti, kad taip gyventi nebeįmanoma. Kad vieno beprotiškai gražaus, drugelių ir polėkio, garsaus juoko ir svajonių kupino laikotarpio pabaiga nelygu džiaugsmo pabaigai plačiąja prasme. Praktiškai šias žinias pritaikyti vis dar sunku.

Kodėl taip prisirišam prie praeities? Kodėl kartais taip sunku paleisti kai kuriuos žmones? Kodėl kartais taip obsesyviai apie juos galvojam ir kuriam what if situacijas. Iš naujo. Kasdien.

Vieną kovo pradžios dieną važiuoji iš visų pusių supant medžiams ir plytint sniego apgaubtiems laukams. O saulė tokia ryški ir taip atkakliai šviečia, kad kurį laiką pro automobilio langą žiūri prisimerkęs, kol akys pripranta prie tokios akinančiai ryškios šviesos.

Ir galiausiai ta šviesa kažkaip įsigeria į odą ir pasiekia krūtinę. Širdyje įvyksta kažkokios keistos ir stebuklingos reakcijos - vėl truputį daugiau viskuo ir visais tiki. O šypsena taip natūraliai įsitaiso veide, kad pats sau palinksi galva ir pasakai "aš galiu".

Ir tikrai gali.

Vienas mano pažįstamas rašė, kad kone gražiausios akimirkos gyvenime yra dviasmenės. Net labai norėdama negalėčiau surasti įtikinamų, pakankamai svarių argumentų, kuriais galėčiau paneigti šį įsitikinimą. Gal būtent todėl taip nejaukiai jaučiamės likę vieni, kai jau teko pamatyti, kaip gera būti dviems. Prireikia laiko išmokti gyventi žinant šią tiesą. Prireikia laiko, kol iš naujo patiki viskuo kitu.

Aš juk mokėsiu apkabint kažką kitą, išpasakot jam savo svajones ir prabilt apie baimes, bučiuoti smilkinius ir švelniai glostyt plaukus. Galbūt kol kas dar nėra taip drąsu ir pati savim netikiu, bet paimsiu savo plytą ir tęsiu gražios ateities pamatų statybą, nes niekas, oi niekas, to už mane nepadarys.

Ir vis dėlto - prieš tuos velniasžinokaipgreitai praskriejusius metus buvo beprotiškai šilta ir gera, bet tik dėl to, kas buvo tada, neverta aukoti to, ką turiu arba galiu turėti šiandien.

Iš visos širdies ir su meile -

A